Tomas Sinickis. Lengviausias būdas įeiti į istoriją

Iškart perspėju, kad šis straipsnis nėra skirtas silpnų nervų skaitytojams. Bet jei jūs iš tikrųjų drąsūs, dar nešokit į komentarų skiltį, o šiek tiek pabūkit su manimi.

Praeitais metais nuvežiau savo tėvus į Romą. Mano tėvai yra katalikai, tad kad ir kaip nenorėjau, vis tiek teko nueiti į Siksto koplyčią. Vaikščiodami jos koridoriais, jie negalėjo patikėti, kad tokį grožį žmonija apskritai galėjo sukurti, ypač turint galvoje – sakė jie – dabartinio jaunimo vertybes.

Šioje vietoje, kiek pamenu, mano skausmą malšinantys vaistai nustojo veikti, pajutau staigų gėlimą ir, matyt, dėl to nusprendžiau netylėti: „Taip, visa tai yra visai nieko; tik kokia viso šito kaina?“

Toliau buvo priminti visi kryžiaus žygiai, įvairių ordinų savivaliavimas, elementariausias reketas išduodant karūnas, žulikavimas prekiaujant „relikvijomis“, Žalgirio mūšis, inkvizicija, ypatingas statusas mokesčių sistemoje, aukų melžimas… Žodžiu, viskas nuo senų laikų nuodėmių iki krikštynų ir vestuvių kainų Šv. Jonų bažnyčioje.

Plačiai paplitusios pedofilijos, kurios mastai atrodo taip, lyg ji būtų viduje įteisinta, net nereikėjo minėti. Suprato ir be to. Kita vertus, kas mes tokie, kad teistume juos žemėje? Didysis teismas visų jų laukia Dievo akivaizdoje. Dievo teismas viską nulems. Kol kas tegul Dievas man atleidžia už digresiją (skaitytojai lai sušaudo komentaruose; tik atminkit, kad Dievas viską skaito ir jūsų irgi laukia Jo teismas).

Nepaisant visos šitos astronominės kainos, nepaisant visos žalos, kuri buvo padaryta ir viso skausmo, kuris buvo patirtas milijardų žmonių, milijonai traukia į šį miestą dėl „didingos istorijos“. Atrodo, kad didinga istorija, mūsų supratimu, neišvengiamai turi būti apipilta krauju. „Didinga istorija“ yra kaip idiliška sala kraujo vandenyne, kaip taikos oazė smurto dykumoje.

Ir šis žemės kampelis vidury Italijos nėra vienintelis toks. Į kurią pusę bežiūrėtum, lankytini istoriniai miestai neišvengiamai bus sostinės tų valstybių, kurios kariavo ir žudė daugiausia. Londonas, Paryžius, Madridas, Sankt Peterburgas – „didinga istorija“. Patinka Briuselis? Nuvažiuokit į Kinšasą savaitėlei. Praneškit, kaip patiko.

Panašu, kad jei nori įeiti į istoriją, jei nori pasižymėti taip, kad tave atsimintų, kad išties garbintų, reikia tiesiog pradėti žudyti.

T. Sinickis

Kur bepažvelgtum, mes kažkodėl garbinam agresiją ir smurtą bei tai, prie ko tai nuveda. Paminklas karžygiui ar karaliui – trijų aukštų namo dydžio. Paminklas mokslininkui – biustas.

Atvažiavom į Paryžių – lekiam į Versalį. Kur Marie Curie muziejus – niekam neįdomu. Televizorius parodė kažką apie mokytojų streiką – perjungėm kanalą, nes kitur rodo, kaip boba kaime ieško kirvio, kad užmuštų savo septintą sugyventinį.

Apibendrinant, panašu, kad jei nori įeiti į istoriją, jei nori pasižymėti taip, kad tave atsimintų, kad išties garbintų, reikia tiesiog pradėti žudyti.

Panašu, kad istoriją išstudijavo daug kas – nuo peiliu mosikuojančio banditėlio iki Vladimiro Vladimirovičiaus. Mes pirmiausia manom, kad jie veržiasi į valdžią tam, kad vogtų. Bet ne, mielieji. Vogti nepakanka. Reikia žudyti.

Ir visa tai, mano brangūs skaitytojai, paaiškina tai, kas vyksta su mumis dabar. Kas iš to, kad tu nuogas į eketę įšoksi?

Ten tu nebent kokiam ešeriui į akį pirstelėsi ir niekas nematys, kaip vargšas dryžuotasis nuo tavo sveikuoliškų išmetamųjų dujų užduso. O va uždraudęs tymų vakciną jau, žiūrėk, kelis vaikučius (o gal ir suaugusius) nukalsi. Jau tave minės ištisos kartos.

Nori palikti gilesnį pėdsaką? Paprašyk manęs sukonstruoti tau atominę elektrinę kur nors sąlyginai netoli Vilniaus. Gal vieną dieną nupūs visus lenkus. Bus didžiulė pergalė. Paminklą tau iš vieno likusio beržo išdroš. Ir nebijok, tai bus didžiulis paminklas iš diiiidelio radioaktyvaus beržo.

Be to, dar galima išstot iš NATO ir ES. Jei vieno iš šitų siūlymų per šitą Seimo kadenciją niekas nepateiks, aš pažadu atsistatydinti.

Su balandžio pirmąja visus! Linkiu sulaukti šios šventės ir kitais metais.