Tomas Sinickis. Lietuvos valdžia: 8/10.

Praėjo pusantrų metų po Prezidento rinkimų. Praėjo metai po Seimo rinkimų. Pristatytas pirmasis šios Vyriausybės biudžetas (praeitų metų, berods, pristatė buvęs premjeras, kas šiaip yra pakankamai keista). Kadangi skuba pasisakyti visi – ypač mėlynus ir pilkus kostiumus vilkintys būsimieji kandidatai į prezidentus, o kol kas tiesiog ekonomistai – leiskite pasisakyti ir į atostogas išėjusiam dainininkui. Ačiū.

Per metus nutiko visko ir daug, ir mažai. Pandemija viską ir pasunkino, ir palengvino bei supaprastino. O svarbiausia – daug ką atskleidė. Išnagrinėkime gražiausias akimirkas iš eilės ir galų gale parašykime pirmakursiams pažymį. Visų neminėsime, bet pažymį rašysime bendrą visai Valdžiai. Važiuojam.

Pirmiausia trumpai aptarkime biudžetą. Nors ekonomistai jau pradeda linksniuoti žodžių junginį „blogovės valstybė“, biudžetas nėra kažkuo ypatingas.

Auganti infliacija labiausiai paveikia mažiausiai uždirbančius – tas tiesa. Todėl lyg ir prasminga būtų palengvinti jų dalią, savotiškai indeksuojant pajamas, kad jos bent jau žengtų koja kojon su infliacija. Tad tai, kad šoktels pensijos, minimali alga ir NPD mažai uždirbantiems – joks siurprizas. Taip turėtų būti.

Ekonomistai nuogąstauja, kad Vyriausybė duodama daugiau vargšams atims iš taip vadinamos „vidurinės klasės“ arba tiesiog „vidurinei klasei“ neduos. Kada buvo kitaip? Niekada. Valdžioje nuolat pakanka turčių, kurie užtikrins, kad iš turčių atimta nebus. Tad iš ko daugiau įmanoma atimt? Iš manęs.

Kitas – gal šiek tiek geresnis – klausimas yra: kas toji vidurinioji klasė? Jei, kaip sako finansų ministrė, mažesnį už vidutinį atlyginimą gauna apie 73 proc. dirbančiųjų, mūsų vidurinioji klasė yra pakankamai vargana. O jei mažai uždirbantys nesugeba uždirbti daugiau, nes (a) neturi kvalifikacijos, (b) Lietuvos universitete įgytas magistro laipsnis yra nieko vertas, (c) mūsų konkurencingumas yra paremtas pigia darbo jėga ir įvairių bazinių produktų (pvz. krakmolo ar sviesto) ir paslaugų (pvz. transporto) eksportu, tuomet belieka ne reikalauti iš jų didesnio uždarbio, tiesiog jiems duoti daugiau pinigų. Neišmoko per trisdešimt metų – neišmoks ir dabar.

Saugumo prasme, metai buvo sunkūs, bet ne tragiški. Pakrovė mums pabėgėlių. Na tai kas? Geriau pabėgėlis negu lenkų tankas - kiekviename jų dar būna keturi tankistai. Kita vertus susipažinti su Šariku vyresnės kartos antivakseriai tikriausiai norėtų, o už galimybę susipažinti gal bent vieną Pfizerį susileistų.

Poniai Bilotaitei nebuvo, nėra ir nebus lengva. Laimei, niekas nenori jos darbo. Todėl ji turėtų jaustis – kaip čia pasakius – saugi.

Kad Kreivys yra energetikos ministras, liaudis sužinojo visai neseniai. Iki tol arba dirbo gerai, arba nedirbo – sunku pasakyti. Žada, kad energetinių išteklių kainos – ačiū Dievui – kris pavasarį, apie kažkokius ateities sandorius pasakoja. Ar jis juos žiūrėjo prieš tai – velnias žino. Reikia tikėti, kad žiūrėjo. Jei žiūrėjo, kodėl neapsidraudė? Ne esmė.

Tie 73 proc. žmonių, kurie uždirba mažesnį nei vidutinį atlyginimą, žino, kas yra ateities sandoriai, todėl supranta, ką kalba energetikos ministras. O kadangi jie žino, kas yra ateities sandoriai, jie prieš pusmetį savo vertybinių popierių portfelį perskirstė taip, kad jame daugiau būtų naftos ir dujų perdirbimo kompanijų akcijų. Net Gazpromo – prieš vertybes – užsipirko. Jie iš esmės uždirbo iš akcijų ir dabar gali susimokėti už brangstantį šildymą. Tad kam kažką aiškinti ir atsiprašinėti. Problemos iš esmės nėra.

Pykome ant Landsbergio, kad anas supykdė mus su Kinija. Bet neseniai pasirodė, kad geriausia, ką Kinija mums davė buvo… nieko ji mums nedavė išvis. Mes jai davėme dešimt kartų daugiau. Tegul dabar ji duoda.

Kinija ar Taivanas – koks man skirtumas? Reketuoti mes mokame ir bent jau aš labai džiaugiuosi, kad pagaliau tai vykdoma tarptautiniu mastu. “Didelė Kinija yra maža” – kad ir kas tai pasakė – yra žymiai geresnė citata negu kol kas topų viršūnėse tvirtai karaliavusi Vasiliauskaitės “Mes Sirgsime. O jei mirsime, tai kaip laisvi žmonės”.

Armonaitė ir jos LP kolegos kol kas neprastūmė partnerystės įstatymo. Bet tame nėra nieko keisto. Jei lietuvis bijo skiepo, natūralu, kad jis dar labiau bijo to, ką vienas kitam gali padaryti du homoseksualai. Reikia laiko.

Ir galiausiai paminėkime visų mūsų mylimą ministrą Dulkį. Jeigu karma egzistuoja, ponas Dulkys tikriausiai yra smarkiai prisidirbęs jaunystėje. Kito paaiškinimo nėra. Tiesiog negali taip nesisekti. Būti valstybės kontrolieriumi – daug streso. Bet ne. Reikėjo tapti sveikatos apsaugos ministru per pandemiją. Kas toliau? Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės trenerio postas?

Kad paskiepyti Lietuvą bus taip sunku, nesitikėjo tikriausiai niekas. Nei Dulkys, nei Šimonytė, nei gydytojai, nei vakseriai, nei tikriausiai patys antivakseriai. Net aš nesitikėjau. Bet yra kaip yra.

Užtat skiepijimas – tiksliau bandymas skiepyti – atskleidė tai, kuo ponia Šimonytė ir ponas Nausėda turėtų labai rimtai susirūpinti – nebent jiems rūpi tik perrinkimas (bijau, kad vienam iš jų rūpi vien tai, bet tikiuosi, kad tai pasikeis).

Lietuvos visuomenę vis dar labai lengva suskaldyti. Užtenka pirštų spragtelėjimo. Kažkodėl vis dar yra labai daug aklų žmonių, kurie nepasimoko, kad mūsų stiprybė vienybėje. Jų, žinoma, reikia beširdžiams politikams, kartą į ketverius metus, kad prie balsadėžių nueitų ir paliktų juos darbe (arba duotų darbo).

Užuot bandę veikti kartu, Prezidentūra ir Vyriausybė veikia panašiai kaip pasiskiepiję ir antivakseriai. Kažkas kažkam bando kažką įrodyti. Ką – neaišku? Kenčia Lietuva. Kas laimi? Tokie cinikai kaip aš, kurie nebalsuoja. Mes sėdime, badome pirštu ir sakome: “ar nesakiau?”. Pabandykite įrodyti, kad verta. Kas būtų kitaip, jeigu būtų kiti?

Tad viską pasvėrus ir išnagrinėjus, turint galvoje, su kokiais iššūkiais tenka susidurti valdžiai, rašome stiprų aštuonetą (vieną balą nuimam už Prezidentūros ir Vyriausybės akivaizdų nesusikalbėjimą; kitą – už Majausko šortus, nes suaugę vyrai taip nedaro).

7920 eurų (9900 minus 20%) prašau pervesti į šią sąskaitą: LT 4532 5001 7651 2449 44.