Tomas Sinickis. Mandagumas yra atgyvena

Su malonumu skaičiau Vido Rachlevičiaus praeitos savaitės straipsnį apie mūsų chamizmą ir „kultūringumą“. Žodis „kultūringumas“ buvo parašytas kabutėse, nors neaišku, kam ir kodėl – kitokio tipo kultūringumo mes neturime.

Straipsnio, kuriame apeliuojama į padorumo ir žmogiškumo grąžinimą į bendravimą, esmė ir lūkestis yra aiškūs – būtų gražu, jei bendrautume mandagiau, diplomatiškiau, nesikeiktume, nekaltintume nieko be pagrindo, nedarytume skubių išvadų ir t. t. Juk nesame žvėrys. Esame žmonės. Galėtume elgtis atitinkamai.

Noras gal ir gražus. Tačiau yra niuansas. Šito reikalauti ir apie tai svajoti gali tik žmonės, kurie artėja prie pensinio amžiaus (pvz. p. Rachlevičius) ir tie, kurie norėtų prie jo artėti (o dar geriau – jau juo džiaugtis), bet suvokia, kad deja jo nesulauks (pvz. aš), nes jis bus panaikintas ir dirbti teks iki grabo lentos arba dar anksčiau atskris iskanderis, o su juo ir mirtis. Tiesa pasakius, neaišku, kuris variantas (bent jau man) yra priimtinesnis.

Šis mandagumo pageidavimas yra suprantamas. Bet bijau, kad tam jau per vėlu. Gyvenimas rodo, kad tik minėtas chamizmas, žmonių nepaisymas ir elementaraus padorumo stoka gali užtikrinti orų išgyvenimą ne tik šiuolaikinėje Lietuvoje, bet ir pasaulyje apskritai.