Tomas Sinickis. Matematikos egzamino mistika

2019-ais metais, rugsėjo pirmosios proga, didžiausias šalies naujienų portalas patalpino mano skausmu ir vaikystės traumomis persmelktą tekstą pavadinimu “Baisiausia – tėvų noras užauginti pirmūną”. Nemažai žmonių jam pritarė. Kai kurie – daugiausia senos bobos ir kažkoks lenkų rinkimų akcijos pažiba – nepritarė. Vienas skaitytojas net atsakymą ir tuo pačiu, sakyčiau, papildymą parašė, kurį pastebėjau tik šiandien. Ačiū už jį. Galite paskaityti ir jūs.

Ši tema tampa populiari dukart metuose: rugsėjo pirmąją ir mokslo metų pabaigoje. Visą kitą laiką švietimas Lietuvoje yra pamirštas. Štai ir šį kartą, jau antrą savaitę netyla kalbos apie mūsų abiturientų matematikos egzamino pasiekimus. Norėčiau ciniškai pasakyti, kad kažkas įsiklausė į mano patarimus, duotus prieš trejus metus. Ačiū, kad skaitėte. Na, arba tiesiog būsiu prikarksėjęs. Kita vertus, ar tikrai turime problemą? Ir kam mums tie matematikai yra reikalingi iš viso?

Netikrinau matematikos egzamino užduočių jau dvidešimt metų, bet įtariu, kad mano laikais matematikos egzaminas tikriausiai buvo lengvesnis. Aš jo neišlaikiau. Gavau 99 (kadangi esu stipriai traumuotas, 99 buvo lygu neišlaikymui). Ką aš veikiu dabar? Rašau dar vieną straipsnį, po kuriuo ne vienas tautietis mane srutomis apipils. Jokio pranašumo mano pirmūnizmas man nesuteikė ir gyvenimo nepalengvino.

Nemažai žmonių sako, kad su kiekviena nauja karta mes vis labiau kvailėjame. Žinoma, kad taip. Tačiau tai yra normalus procesas. Žmogus, pagal savo prigimtį, yra tinginys ir siekia kuo didesnio komforto – patirti kuo daugiau malonumų, išleidžiant kuo mažiau pastangų tiems malonumams pasiekti. Būtent todėl stabiliausi bei ilgaamžiškiausi verslai yra tie, kurie išnaudoja mūsų silpnybes ir priklausomybes. Būtent to dėl dabar turime tiek daug įvairaus turinio bei turinio platformų, kurios sėkmingai išnaudoja mūsų silpnybę dopamino išsiskyrimui. Spėju, kad čia ir slypi priežastis, kodėl šiais laikais vaikams yra sunkiau išlaikyti egzaminus (arba netgi tiesiog gerai mokytis).

Mūsų jaunystės laikais nebuvo nei socialinių tinklų, nei turinio dalijimosi platformų, nei paprasčiausio mobilaus telefono. Kaip gi gauti to dopamino tokiomis sąlygomis? Geras pažymys, įvartis futbolo treniruotėje, gėlyčių laistymas, kramtoma guma – visos jūsų opcijos. Dabar gi viskas kitaip. Yra labai daug būdų, kaip galima apmulkinti semegenis, kad jos galvotų, kad mums viskas yra gerai. Paauglys savo smegenims dopamino lengvai suteiks be lygčių ir kreivių.

Viename savo įrašų Aušra Maldeikienė teisingai pasakė, kad matematikos reikia tam, kad mokėtum logiškai mąstyti, nors savaime matematikos mokėjimas negarantuoja lengvo, turtingo gyvenimo. Pritariu. Bet ar būtina logiškai mąstyti, kad galėtum laimingai gyventi? Nesu tikras. Ypač tada, kai viskas aplink atrodo nelogiška.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad gebėjimas logiškai mąstyti, skaičiuoti, kurti sudėtingas strategijas niekada nebuvo tipinis mūsų bruožas. Mes esame labiau vykdytojai negu kūrėjai, labiau kariai negu generolai. Pasižiūrėkime į kelis pavyzdžius.

Krepšinis. Koks yra mūsų krepšinis? Deriniai. Iš pradžių juos reikia sugalvoti, tada išmokti, tada įvykdyti. Kuo amžinai skundžiasi mūsų žaidėjai ir treneriai? Laiko trūkumu. Amžinai “trūksta laiko susižaisti”. Slovėnams netrūksta, amerikiečiams netrūksta, ispanams netrūksta. Mums – trūksta. Lėtesni esame, sunkiai išmokstame, improvizuoti išvis nemokame arba mums improvizuoti net neleidžiame. Nuo pat jaunystės įkalamas į galvą plano vykdymas. Jei kažkas pasisuka kitaip nei planuota, gauname ir nuo čekų. Panašiai mūsų moksleiviai cituoja seną gerą “mes šito nesprendėm”. Todėl nenuostabu, kad kai egzamine yra tikrinamas ne derinio mokėjimas, o bendri įgūdžiai, mums, švelniai tariant, šiek tiek nepasiseka.

Muzika. Ne kartą apie tai kalbėjome. Skolintis užsienietiškas melodijas ir kabinti joms lietuviškus žodžius yra vienas geriausiai įvaldytų mūsų nusikaltimų. Tuo užsiėmė visi, nuo Paškevičiaus ir Povilaičio iki “Kelio į žvaigždes” ir “Keistuolių teatro”. Ką tai pasako? Tai pasako, kad pagal egiztuojančią formulę mes galbūt kažkokį produktą ir sugebame sukurti. Bet ar savyje turime pakankamai gebėjimų, kad kažką sudėtingesnio padarytume? Gali būti, kad ne.

Galima būtų pakalbėti ir apie mokslo pasiekimus arba aukštųjų technologijų bendroves. Tačiau bijau, kad mes ten nelabai žibame ir pavyzdžiai būtų nuobodūs. Taip, sauja lazerių, kartą į dešimtmetį iššaunanti kokia nors VPN’ą arabams pardavinėjanti įmonė ir tiek žinių. Per keturiasdešimt metų galbūt savo “Nokią” pagaliau užsiauginsime, bet nenustebkime, jei vis dėlto nepavyks.

Bendrai, gali būti, kad šioje “problemoje” nėra nieko blogo. Gal tiesiog reikia sau pripažinti, jog, na, mes nesame matematikai, nelabai mokame skaičiuoti, nelabai mokame logiškai mąstyti (pažiūrėkite, ką mes į Seimą renkame) bei strategiškai planuoti. Galų gale, pasižiūrėkite, kiek mes turime nusipelniusių, garsiai kalbančių, kiekvieną dieną pamokslus skaitančių ekonomistų ir kokia situacija yra mūsų ekonomikoje. Garsių, t. y. garsiai kalbančių ekonomistų mes turime tiek, kad visi jie kartu nesugeba stabilizuoti 55 milijardų dydžio ūkio. Ir jie visi, beje, matematiką išlaikė. Kai kurie iš antro karto. Bet vis dėlto išlaikė.

Na ir pabaigai, šiek tiek optimizmo. Angela Merkel turi kvantinės chemijos daktaro laipsnį. Ji mūsų matematikos egzaminą būtų išlaikiusi net ne šimtukui, o kokiems 130 balų. Taip pat, ji per šešiolika Vokietijai vadovavimo metų sugebėjo savo šalį (ir tuo pačiu visą kontinentą) padaryti tiek priklausoma nuo Rusijos energetinių išteklių, kad Europa tapo praktiškai bejėgė, dėka ko, beje, mes ir Karaliaučiui nusilenkt privalėjome. Strategė. Skaičiuotoja. Matematikė.