Praėjusią savaitę LOGIN konferencijoje man teko kalbinti žmogų vardu Andy King. Kai konferencijos organizatoriai man paskambino ir pasakė „pas mus atvažiuoja Andy King!“, mano reakcija buvo: „kas yra Andy King?“ Teko investuoti pusantros valandos į Netflix’o žiūrėjimą, kad sužinočiau.
Pasirodo, Andy tapo žinomas po to, kai nesėkmingai bandė išgelbėti itin brangų festivalį ir prieš kameras prisipažino, kad buvo pasirengęs atlikti oralinio sekso veiksmus su muitininku, kad galėtų pristatyti vandenį į renginį. Muitininkas sekso nereikalavo, vandenį Andy pristatė, bet festivalis vis tiek baigėsi tuo, kad žmonės buvo pikti, o pagrindinis renginio sumanytojas pateko į kalėjimą dėl sukčiavimo.
Andy visa tai išėjo į naudą. Jis dabar važinėja po pasaulį. Pasakoja, kaip jie visi susišiko. Jam ploja pilnos salės. Ir dar jam moka. Man – ne. Matyt, reikia daryti išvadas. Jei nemiegi naktį bandydamas gelbėti verslą, negelbėk jo. Geriau leisk jam nuskęsti ir parenk 40 puslapių leidinį apie tai. Dar geriau – nufilmuok dokumentinį filmą. Jei nėra pinigų, bent jau ilgą įrašą feisbuke įdėk. Niekam neįdomios tavo atostogos Maldyvuose. Žmonės nori kraujo.
Lietuvoje filmuotas Černobylis tapo karščiausiu metų serialu. Bent jau taip atrodo, patekus į mūsų socialinių tinklų burbuliukus. Žiauri katastrofa patraukė pasaulio dėmesį. Čia jau Lietuva mokosi iš Andy: pasipylė kvietimai atvažiuoti į mūsų šalį, aplankyti Fabijoniškes ir Ignalinos reaktorių. Jei gerai paeis, laimėsime daugiau už patį Černobylį. Pravarėme nuo Vilniaus baroko, per G-tašką iki atominio turizmo pjedestalo. Staigmena. Bet maloni.
Digresija. Manyčiau, kad visa tai paaiškina, kaip ir kodėl Ramūnas laimėjo visus rinkimus, juos pralaimėjęs. Kaip rodo aukščiau minėti pavyzdžiai, šiais laikais nesėkmės yra labiau vertinamos. Todėl, kad ir kaip tai keistai skambėtų, Ramūnas tikriausiai teisus: kad laimėtum, laimėti nebūtina.
Man visa tai yra sunkiai suvokiama. Aš užaugau Naujojoje Vilnioje, lankiau pradinę mokyklą sovietiniais laikais ir mačiau ne vieną sovietinę laidą apie karą ir pergales. Mus mokė, kad nesėkmė yra gėda. Apsižioplinai? Sėdėk ir tylėk.
Bet šie laikai yra akivaizdžiai kitokie. Nesėkmės yra toleruojamos, švenčiamos ir tikriausiai ne už kalnų ta diena, kai jos bus skatinamos. Didingas pralaimėjimas gali būti tiek pat naudingas, kiek skambi pergalė. Galbūt tai irgi gali būti savotiška specializacija.
Didžiosios pasaulio valstybės labai stengiasi visur laimėti. Tai yra suprantama, nes didžiausia nauda iš įvairių laimėjimų yra ekonominė. Ne tik kare. Pergalės didina BVP per komerciją ir prekybą, kuri intensyvėja, kai šalis kažką laimi. Tuomet pasipila statybų kontraktai, natūralių išteklių išgavimas arba blogiausiu atveju sportinės aprangos prekyba. Ilgas, teigiamas domino efektas.
Mes privalome stebėti pasaulines tendencijas ir ieškoti nesėkmių savo šalyje. Suradę jas, turime sugalvoti verslo modelį, kaip iš nesėkmių uždirbti. Ilgai mąsčiau, kas tos nesėkmės galėtų būti. Ir staiga likimas pats numetė atsakymą: Lietuvos futbolas.
Ketvirtadienį vakare, baigęs pokalbį su Andy ir nuvykęs į vieną iš Vilniaus Senamiesčio girdyklų, susipažinau su būreliu žmonių, kurie buvo apsirengę labai keistų spalvų sportinę aprangą. Pasirodo, tie žmonės buvo atvykėliai iš Liuksemburgo.
Turistai iš Liuksemburgo atvyko stebėti futbolo rungtynių tarp Lietuvos ir Liuksemburgo. Kažkokia atranka į kažkur. Niekam nerūpi. Teisingai. Ir neturi rūpėti.
Šnektelėjome su svečiais. Patikinau, kad rezultatas bus teigiamas, mat mes ir Gibraltarui galime pralaimėti. Tam yra dvi priežastys. Pirmoji – futbolo kamuolys nėra oranžinis. Antroji – jį reikia spirti kojomis, o ne mesti rankomis į krepšį. Svečiai nusijuokė. Bet tašką Liuksemburgas išsivežė. Nenuostabu. Šią savaitę bent jau sugebėjome pelnyti įvartį rungtynėse su Serbija. Tai yra geriausia, kas nutiko mūsų futbole nuo lygiųjų su Škotija Edinburge 2016-ais.
Visi mano draugai ir pažįstami, kurie domisi futbolu, vis žiūri į dangų ir klausia: „kada bus atgaivintas futbolas?“ Kultinis komentatorius Nerijus Kesminas net pasipiktino, kad poną Arūną Pukelį paskyrė federacijos viceprezidentu. Nepatiko, kad žmogus, siejamas su nusikalstamu pasauliu, tokias pareigas gavo. O man patiko. Futbolas yra lavonas. Jį reikia tyliai išvežt į mišką ir giliai užkast. Kas gali tai efektyviai padaryti? Taigi.
Futbolas turi visas galimybes tapti garsiausia Lietuvos nesėkme. Jeigu kažkoks dokumentinis filmas apie prastai organizuotą festivalį tampa vienu žiūrimiausių produktų Netflix’e, o jame pasirodęs vidutinio amžiaus ir abejotinos svarbos senis sugeba rinkti pilnas sales jaunimo, kuris jam ploja… įsivaizduokite, kaip mes šokiruosime planetą, kai papasakosime jiems, ką padarėme su pasaulyje populiariausia sporto šaka.
Ponas Ulvydas su savo „Valstybės paslaptimi“ tyliai sėdėtų kamputyje. „Futbolo paslaptys“ nurautų visiems stogą.
„Akropolio“ apyvarta padidėtų sulig kiekvienu turistu, atvykusiu į nacionalinį stadioną Šeškinėje. Ir tai tik viena iš daugelio teigiamo domino efekto kaladėlių.
Dešimt metų ekonominio pakilimo žmonėms susuko protą. Visi jau pavargo nuo gerų žinių ir įperkamo alaus nepaisant vis augančių kainų.
Niekas jau nebenori girdėti sėkmingų startuolių istorijų. Duokite mums Černobylį, „Fyre Festival“, „Small Planet Airlines“ ir Lietuvos futbolą. Kai Lietuva išmoks monetizuoti nesėkmes, mes išvis būsime nesustabdomi. Futbolas turi būti pirmas žingsnis. Skleiskime žinią. Užkariaukime Netflix’ą ir nesėkmių turizmą.