Tiesa yra ta, kad valstybės reguliavimas gero atsakymo orios senatvės užtikrinimo iššūkiui neturi. Kaip rodo praktika, ar tai būtų klasikinė sistema, paremta senų žmonių išlaikymu jaunos kartos sąskaita, ar tai būtų priverstinio kaupimo sistema privačiuose fonduose, vartotojai galiausiai lieja ašaras.
Privačių pensijų fondų atveju, ašaros būna ypač rūgščios. Gal net karčios. Visiems suprantama problema yra ta, kad nežinai, ar išeisi į pensiją ekonominio pakilimo, ar nusileidimo metu. Teoriškai nuo ekonominio cikliškumo apsisaugoti turėtų būti galima. Iš dalies ciklų valdymas turėtų būti fondų valdytojų darbas, gal net pagrindinė funkcija. Aišku, sutartyse bus prirašyta daug teksto smulkiu šriftu, kuris leis jiems nieko nedaryti, o priežiūros intsitucijos jums niekuo nepadės.
Nors teoriškai viską galima būtų suvaldyti, apdrausti, apsaugoti, praktikoje ne viskas yra taip paprasta. O pastaraisiais metais išvis – viskas yra neįprasta. Nepaprastoji padėtis yra ne tik Ukrainoje, bet ir pasaulio ekonomikoje. Tad ką mes – smulkieji menedžeriai – apskritai galim? Tai jums sako ne ligotas lenkas iš Naujosios Vilnios. Tai jums aiškina kiekvienas tamsiai mėlyną kostiumą vilkintis būsimasis kandidatas į prezidentus, o kol kas vis dar tik vyr. ekonomistas kažkokiam bankelyje ar draudikėlyje (nepaisant to, mama juo didžiuojasi, o juk tai – svarbiausia; kol kas). Daugiau apie juos rasite paspaudę nuorodą.
Žodžiu, kai ekonomikoje būna blogai, būtinai būna taip tragiškai blogai, kad net tie, kurie buvo mokyti būtent tokiose situacijose reaguoti ir gelbėti žmonių santaupas, suras paaiškinimų, kodėl jie yra bejėgiai. Tad, deja, iš didžiųjų draudimo bendrovių, kurioms dažniausiai priklauso pensijų fondai, surinktų komisinių už vadinamąjį „fondų valdymą“ niekas neatims ir jums negrąžins.
Ar tai – amžiaus afera, kaip kai kurie sako? Sunku pasakyti. Kai kurie iš tų, kurie dabar garsiai rėkia, reikšdami susirūpinimą, dirba institucijose, kurios būtent ir pelnėsi (ir pelnosi toliau) iš šitų schemų.
Politikai, aišku, tiesiog politikuoja. Daugelis jų apie šiuos mechanizmus supranta tiek pat, kiek jūs. Taip pat jų susirūpinimas, kaip visuomet, ateina pavėluotai. Leiskite paklausti, kur buvo Gintautas Paluckas ir kiti kairieji tuomet, kai visi šie įstatymai buvo priiminėjami? Kur buvo jų racionalus balsas, strateginis mąstymas ir piliečių apsaugojimo pareiga, kai visa tai buvo embriono stadijoje?
Kita vertus, ką antroji pakopa turėjo padaryti, tai motyvuoti žmones pradėti taupyti savarankiškai. Kaip matome iš trečios pakopos rezultatų, kažkokio įspūdingo efekto nesulaukėmė. Užtat dabar tikriausiai sulauksime. Nes panašu, kad lietuvis turėtų savo finansais rūpintis pats. Rinka profesionalų, tinkamų masėms, pasiūlyt negali. Turtingieji visada ras profesionalą. Vidurinioji klasė turi pasitikėti masėms prieinamais įrankiais. Jų, panašu, nėra. Tad teks verstis patiems.
Kalbant apie pensijas, negalime palikti nuošalyje mūsų mylimosios Sodros. Neseniai pasirodė pranešimai, kad neužilgo Lietuvos gyventojų skaičius mažės iki 2 milijonų. Nemanau, kad Sodros steigimo pradžioje buvo analizuojamas toks scenarijus.
Jei atvirai, nemanau, kad išvis kokios nors simuliacijos buvo daromos. Tiesiog, stebint mūsų „geriausios finansų ministrės“ fiskalinį fiasko su infliacija XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje, smegenys (o ir širdis) sunkiai tiki, kad mūsų valstybę valdantys asmenys apskritai kažką analizuoja ar daro sprendimus, remdamiesi skaičiavimais.
Taip pat šioje vietoje reikia pabrėžti, kad tikėtis, kad Lietuvos gyventojų skaičius mažės, nes ją paliks biudžeto išlaikoma „darbo“ jėga, yra naivu. Tokie nemigruoja. Tokie savo itin aukštą kvalifikaciją panaudoja Tėvynės labui. Jų vieta – čia. Tarnauti. Saugoti. Padėti. Tipo.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vis didėjantį ilgiau gyvenančių pensininkų būrį turės išlaikyti vis mažėjantis darbingo amžiaus žmonių būrys.
Tie patys žmonės turės ne vien savo motinoms ir tetoms pensijas mokėti (tėvai ir dėdės, ačiū Dievui, bus mirę), bet ir prisidėti prie valstybės skolos grąžinimo. O valstybės skola tik didės, nes Lietuvoje pinigai buvo, yra ir bus dalijami, nepaisant to, ar valdžioje yra kairieji, dešinieji, ar Gražuliai. Taip pat valstybei nerūpi, kad didėjančią skolą jie užkrauna vaikams, kurie nieko nesupranta, balsuoti negali ir pasipriešinti nesugeba.
Pabaigai – keletas filosofinių viražų bei praktinių patarimų.
Kaip kažkada minėjau, optimalus pensinis amžius yra nulis. Tik mes nustatome, kada nustojame dirbti. Kita vertus, mes gi dirbame nuolat. Visą laiką sukamės, krutame, vartojame ir naudojame kalorijas, kuriame kažkokią vertę ir t. t. Ateities kartų labui, jei jums tikrai patinka jūsų vaikai ir anūkai, reikia viską daryti dar intensyviau, daugiau, greičiau, sunkiau.
Geriausia būtų nusidirbti kuo anksčiau ir išeiti anapilin nesulaukus Sodros ar fondų malonės. Tokiu būdu ne tik nebūsite našta savo palikuoniams, bet ir nebūsite našta savo mylimai Tėvynei!
Gyvybės draudimo išmoką gaus jūsų sūnėnas ar dukterėčia. Bent jiems bus lengviau. O jei dukterėčia nenusipelno, nes, tarkime, neina į bažnyčią ir su velniu susidėjo, nurodykite Sodrą gyvybės draudimo išmokos gavėja.
Nebūkime Japonija, kurios premjeras neseniai pareiškė, kad dėl didelio senolių skaičiaus ir mažo vaikučių skaičiaus Japonija tuoj nustos funkcionuoti kaip normali visuomenė. Ar mes to linkime Lietuvai? Ne! Tad skubėkime gyventi, kad išeitume kuo anksčiau. Jei esame tokie talentingi, kaip kad deklaruojame pokalbiuose su draugėmis prie vynelio Vilniaus Senamiestyje, turėtume sugebėti palikti pėdsaką gerokai iki 60-ojo jubiliejaus. Tad kam ilgiau slampinėti be tikslo? Pasidžiaugėt jaunystėj? Leiskit ir kitiems pasidžiaugt.
Nepamirškime – žmogus iš esmės pradeda iš lėto mirti vos gimęs. Mirti galime bet kurią akimirką. Tad gyventi reikia čia ir dabar. Kam laukti kažkelintų ten metų, kad jau būtų galima pradėti? Džiaugsmo nutolinimas į senatvę yra nelogiškas. Pykti, kad kažkas laimę nutolins nuo 64-ųjų jūsų apgailėtino gyvenimo metų į 67-uosius, yra beprasmiška. Ne vien dėl to, kad ten ir šiaip gyvenimo nėra, bet ir todėl, kad šie sprendimai nuo jūsų nepriklauso.
Tad skubėkime gyventi. Nekreipkime dėmesio į politikų ir vadinamųjų „ekonomistų“ demagogiją ir praktikuokime nulinio pensinio amžiaus gyvenimo būdą. Per prakaitą, sunkų darbą, bemieges naktis ir stresą priartinkime išganymą.
Ta proga noriu pareikšti. Aš turiu tik vieną prašymą: kad ant mano kapo, smėlyje (nes pinigų antkapiui nereikia švaistyti) kažkas užrašytų: „Čia ilsisi (bet iš tiesų tikriausiai dirba) Tomaš – pensijos nesulaukęs lenkas.“
To ir jums linkiu.
Gero savaitgalio.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.