Tomas Sinickis. Optimistiškai nuteikianti liepa

Kaip žinia, Lietuvoje vasara baigiasi kažkur tarp Joninių ir Mindauginių. Trumpėjančios naktys ir vis intensyvėjančios liūtys trenkia šlapiu realybės skuduru per lietuvio veidą ir tokiu būdu primena, kur gyvename ir kaip turėtume jaustis. Suirzę. Nepatenkinti. Pikti. Pirmosios voveraitės tik trumpam sukelia šypsenas mūsų veiduose. Sunkiai virškinamos ir greitai atsibostančios, jos sugrąžina į mūsų skrandį sunkumą, o į širdį, panašiai kaip liūtys – liūdesį, nerimą bei rudens laukimą.

Tačiau ši liepa, kuri man prasideda iškart po Joninių, kažkodėl buvo kitokia nei iki šiol buvusios. Taip, orai, kaip liepai ir būdinga, yra tokie permainingi, kad vyresnių žmonių širdys neatlaiko ir kasdien sulaukiame žinių apie dar vieną anapilin iškeliavusį kultūros veikėją, bet bendrai daugelis dalykų atrodo įtartinai gerai. Tikėkimės, kad tai nėra tyla prieš audrą. O jeigu ir yra, pasidžiaukime paskutine gera liepa mūsų gyvenime. Šis kuklus tekstas – odė nepakartojamai 2022-ųjų liepai.

Tuoj po Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos renginių sužinojome, kokios sąmoningos yra Lietuvos muzikos žvaigždės.

Paskutinę akimirką, likus kelioms dienoms iki renginio, į festivalį šeimai „Naisių vasara 2022“ nenuvažiavo visas būrys žinomiausių Lietuvos atlikėjų. Didvyrišką poelgį kiekvienas motyvavo skirtingai. Vieniems renginys „įgavo politinį atspalvį“. Kitiems paskutinis lašas buvo Karbauskio pyktis dėl Landsbergio pripažinimo valstybės vadovu (beje, sveikiname p. Vytautą ir linkime ilgiausių metų). Kažkas sprendimą dalyvauti, o vėliau nedalyvauti, motyvavo prasta komunikacija su vadyba. Kad ir kaip ten bebūtų, galime tikriausiai pasidžiaugti, kad vis dėlto smegenėlės įsijungė. Na, bent jau atrodo, kad įsijungė. O jei visuomenei atrodo, to visuomenei pakanka. Ypač mūsų visuomenei.

Kad jau prakalbome apie pramogų verslą, smagu, kad, nepaisant garbingo amžiaus, mus ir toliau nepaliaujamai džiugina Egidijus Dragūnas ir Arūnas Valinskas. Reikia manyti, kad artimiausiu metu paaiškės, ar Lietuvoje yra tikrų SEL grupės (kad ir kas tą grupę sudarytų) gerbėjų, t. y. ar SEL yra kultas, ar vis dėlto mada (ar išvis – nesusipratimas). Arūnas Valinskas, su Grubliausko pagalba, atėmė iš Dragūno koncertą, bet davė jam tai, ką jis labiausiai mėgsta – kalbėtis su teisininkais.

Gal net sudalyvauti teisme, kas Egidijui yra, kaip čia pasakius, pažįstama teritorija. Lietuvoje, kaip parodė „MG Baltic“ byla (ir ne tik), teisingumo yra daugiau negu krepšinio aikštelių. Tik gaila, kad teismų gyvai netransliuoja, per YouTube nerodo.

Kad jau prakalbome apie cirką, pažymėtina, kad į Lietuvą užsienio cirko artistai užsuka retai. Kodėl? Todėl, kad mes savo klounų turime pakankamai. Seime. Ministerijose. Prezidentūroje. Savivaldybėse. Performansai, kuriuos tuoj po Joninių pradėjo demonstruoti tautos išrinktieji, nenuvylė cirko entuziastų. Buvo visko. Žemaitaitis, Gražulis, Skardžius, Puidokas, Gedvilas, Matijošaitis, Karbauskis… Visų net neišvardinsi. Kadangi cirkas įsisiūbavo, Landsbergis tapo valstybės vadovu, o Ukraina toliau sėkmingai priešinasi prasmirdusiai senai babai, ministrai nusprendė pailsėti, paatostogauti. Teisingai. Planai, panašu, įgyvendinti.

Ko laukti kitą sezoną? Daugiau to paties. Maniau, kad geriau tikrai būti negali. Bet, pasirodo, gali. Mano veidas nušvito, kai sužinojau, kad nuo kitų metų Vilnių valdys Zuokas, o Kauną – Veryga. Tad ir toliau liūdėti neteks.

Lietuvos sportininkai nusprendė priminti, kad Lietuvoje sportas yra gyvas. Tuoj po Joninių Meilutytė tapo pasaulio čempione. Vėliau teko prisiminti, kad Lietuvoje visais laikais buvo stiprių vyrų, mokančių labai toli numesti 2 kilogramų svorio lėkštę, o tai reiškia, kad artimiausiu metu baigsis olimpinių medalių sausra.

U-20 vyrų krepšinio rinktinė parvežė Europos čempionato sidabrą. Visiems priminė, kad tai, jog jais netikėjome, įkvėpė juos siekti aukštų rezultatų. Prisipažinsiu, asmeniškai aš net nežinojau, kad jie išvis kažkur šiemet dalyvauja. Bet jei skepticizmas ir dėmesio stoka leidžia pasiekti daugiau, tebūnie, rugsėjį reikės išvis net neskaityt apie Eurobasketą. Tuomet neabejotinai bus iškovotas auksas.

Plaukimo federacija, skirtingai nuo politikų, davė šiek tiek paragauti ne komedijos, o dramos. Taip ir neaišku, kokiu rokenrolu užsiėmė Smiltė Plytnykaitė, kad ją bandė šalinti iš jaunimo rinktinės, bet gerai, kad laiku grąžino. Olimpinį festivalį laimėjo, o tai tikriausiai reiškia, kad turime dar vieną olimpinę viltį .

Jau trečią parą traukiu šios vasaros hitą „ooo, iš lėto leidžiasi Malmė“. Pasirodo, Vilniaus „Žalgiris“ dar gyvuoja. Ne tik gyvuoja, bet mažai praleidžia ir pakankamai įmuša. Patinka ne tik Vilniaus lenkams, bet ir Prezidentui, kuris apsilankė LFF stadione (aš negalėjau, turėjau dirbt).

Kalbant apie Prezidentus, Nausėdos pajūrio fotosesija su Andrzejumi Duda, vainikuojanti liepos mėnesio #goodvibesonly nuotaiką, tikriausiai turėtų signalizuoti gerų santykių su kaimynine šalimi užuomazgą. Tikėkimės, kad taip ir bus. Bet, kaip lenkas, perspėju: būkime atsargūs.

Infliacija ir toliau žudo vartojimą ir santaupas. Bet tol, kol Ukraina gyva ir lietuviško mineralinio vandens buteliukas parduotuvėje kainuoja 2,5 karto pigiau negu itališko mineralinio vandens buteliukas, galime į ateitį žiūrėti optimistiškai. Kai „Vytautas“ kainuos virš euro, tada galima bus susirūpinti.

Kalbant apie vandenį, rytoj sukanka lygiai 10 metų nuo Rūtos Meilutytės auksinio plaukimo Londono olimpiadoje. Neabejotinai rytoj kažkuris TV kanalas rodys to plaukimo pakartojimą. Galbūt kažkoks rėmėjas net nuskraidins Rūtą į London Aquatics Centre baseiną, kad pakartotų tą patį plaukimą.

Mažų mažiausiai kokia nors nuomonės formuotoja jau yra pakeliui į Londoną ir rytoj šoks į ketvirtą takelį, ir nuplauks 100 m krūtine (šiek tiek lėčiau nei per 01:05:47), ir parodys mums naują bikinį bei madingas tapkes. Kažkas tokio tikrai bus. Nes mes nepamirštam savo didvyrių ir jų nuopelnų.