Lietuvoje rinkimai užima garbingą trečią vietą populiariausių sporto šakų reitinge. Priklausomai nuo metų, pirmauja, žinoma, krepšinis arba „Eurovizija“.
Kiekvienais metais rinkimų dalyvių skaičius vis auga. Dalyvauja: sportininkai, vadinami kandidatais; treneriai, vadinami politologais; analitikai, prastesni politologai nei treneriai-politologai, taip pat vadinami politikos apžvalgininkais; gydytojai-masažistai (kampanijų personalas) ir, be abejo, sirgaliai, taip pat žinomi kaip rinkėjai. Dar yra šiaip stebėtojai, kurie šios sporto šakos nemėgsta ir renkasi kokią nors žvejybą, futbolą ar pan.
Rinkimai yra bene vienintelė sporto šaka, kurioje kai kurie sirgaliai yra geresni už pačius sportininkus.
„Sėkla“ mesti tritaškį kaip Macijauskas nelabai gali, bet duoti valstybei daugiau naudos, negu daugelis parlamentarų tikriausiai galėtų.
Įsitikinti sirgalių kompetencija taip pat galima paskaičius komentarus po portalų straipsniais bei įrašus socialiniuose tinkluose.
Tad nenuostabu, kad vis daugiau žmonių pereina iš sirgalių į profesionalių sportininkų gretas. Pavyzdžiui, Vilniaus mero maratone bėgo septyniolika dalyvių. Spėju, kad kitą kartą bėgs dar daugiau. Net aš nebūčiau atbėgęs paskutinis. Tad kodėl nepasportavus?
Žinoma, noras tapti profesionalais yra susijęs ne tik su prigimtiniu kompetencijos turėjimu. Jis yra taip pat susijęs su neturėjimu ką veikti. Kai darbe vadovauja nemokša viršininkas, namie aiškina kvailas vyras arba kvaiša žmona, o pakeliui į parduotuvę šokinėji per duobes ir stringi spūstyje… Kas belieka?
Laikas imti jautį už ragų ir atlikti pilietinę pareigą: sutvarkyti šitą gėdingą betvarkę.
Kiekvieni rinkimai yra skirtingi, bet rezultatai iš esmės dažnai būna tokie patys. Kartais nesupranti, kodėl Seimą mes vis perrenkame, o prezidentą mėgstame palikti kelioms kadencijoms arba kodėl savivaldos rinkimuose niekam nerūpi teistumai, įtarimai korupcija, akivaizdžios vagystės, nesugebėjimas susitvarkyti ir pan. Viskam yra labai paprasti paaiškinimai.
Atidžiau išnagrinėjus institucijas, į kurias mūsų gražios šalies piliečiai renka savo atstovus, ir išanalizavus tų institucijų įtaką mūsų gyvenimui ir netgi buičiai, galima suprasti mūsų santykį su tomis institucijomis ir pagaliau suvokti, kodėl ir kaip balsuoja Lietuva.
Lietuvos prezidentas (arba prezidentė – nesvarbu) yra tarsi mama. Ji rūpestinga. Ji myli besąlygiškai. Ji paglosto ir nuramina. Neaišku, ką ji konkrečiai dirba ir ką gali, bet jos gaminamas maistas – skaniausias.
Per šventes mes ją lankome TV ekranuose, panašiai kaip tą tikrą mamą aplankome per Kalėdas ir Velykas. Nelabai dažnai. Norėtųsi dažniau. Kita vertus, nenorime mamai per daug įkyrėti, vargšė ir taip pavargusi (tikriausiai).
Mama, atrodo, niekada nemeluoja, o jei ir įtariame, kad meluoja, dažniausiai jos pozicijos nekvestionuojame, nemandagu. Nors iš jos ir nedaug tikimės, mama mums patinka. Iš tiesų, tai mes jai jaučiamės skolingi. Kažkodėl. Kad ji atvedė mus į šį baisų pasaulį, mes jos nekaltiname. Kiti yra kalti. Mama yra viena. Niekas nenori kitos mamos.
Todėl – jei tik leistų Konstitucija – rinktume tą pačią mamą vėl ir vėl. Ir palaidosime mes ją Antakalnyje. Ir kuo toliau nuo tėvo.
Kas buvo Paksas, klausiate jūs? Paksas buvo pamotė. Būna ir tokių pasakų veikėjų. Bet tos pasakos Lietuvoje baigiasi greitai ir gerai.
Mama yra moralinis autoritetas. Ji kantri. Bet kartais ir jos nervai neatlaiko. Dažniausiai tai būna per šeimos balių, kai aplink daug ausų ir akių. Tuomet mama skelia metinį pranešimą tėvui. Tėvas Seimas apsimeta, kad klauso. Iš tiesų mama galėtų ir patylėti.
Visi ir taip žino, koks tėvas tinginys, lūkesčių nepateisinantis mužikas, jokių perspektyvų neturintis nepraustaburnis stuobrys, neprisižiūrintis girtuoklis. „Kaip ji išvis su juo gali gyventi“, – klausinėja viena kitą tetos.
Po šeimos baliaus, vis dar kovodami su pagiriomis, važiuojame į darbą. Čia mūsų laukia šefas. Jis kažkuo primena merą. Išvengti jo nasrų negali.
Su šituo veikėju ir jo tvarkomis tu susiduri kasdien. Darbe niekas neveikia. Tiksliau – veikia, bet nepakankamai efektyviai. Švaistai laiką visokioms nesąmonėms. Internetas nuolat per lėtas, nešiojamasis kompiuteris – per sunkus, reikalus tvarkai naudodamas asmeninį automobilį ir degindamas savo dyzelį ir t. t.
Jei pats būtum direktorius, jau seniai viskas veiktų geriau, greičiau, efektyviau. Žodžiu, jei tu būtum vadas, čia viskas blizgėtų ir pusės bendradarbių (tų kvailesnių) galima būtų atsikratyti.
Šefas, žinoma, vėluodamas (nes kam dabar lengva), tau algą vokelyje sumokės, atleis neteisėtai, tiekėją užsmaugs, su sekretore permiegos, algų nekels, nors žadėjo, asmeninių išlaidų nepadengs ir t. t. Jis yra velnias žmogaus kailyje. Tu jo visa širdimi nekenti, apkalbinėji prie kavos aparato, prisieki, kad išeisi iš darbo, kad turi savigarbos, kad tuoj turėsi naują, gerą šefą.
Bet porą kartų per metus nuvažiavęs į firmos balių, pašokdinęs Jūratę iš buhalterijos ir prisiliuobęs iki žemės graibymo, garsiai sau pasakysi: „Vis dėlto geras žmogus tas Mindė.“
Aš irgi tą patį pagalvoju per kiekvieną miesto šventę. „Šefas kažkaip sukasi. Gal kažkiek ir vagia. Gal ir neprimoka tų mokesčių ar pė-vė-ėm, ką aš žinau. Ne man spręsti. Šventų nėra. O nepagautas – ne vagis. O jei ir pagautas, ar gali tais teismais tikėti šioje Lietuvoje? Bet, žinok, apskritai paėmus, neblogas vyras. Visi darbo turim. O kas, jei ne jis? Tipo, Andrius? Baik tu juokus“, – pažįstamas pokalbis? Ir man girdėtas.
Dar yra pusbroliai ir dėdės emigrantai. Europarlamentarai. Mes jiems paskolinome pinigų. Jie išskrido į Anglijas. Girdėjom, kad gerai gyvena. Bet skolų kažkaip negrąžina. Pinigų namo nesiunčia. Neaišku, kokia iš jų nauda. Matyt, tik pinigus būsime praradę ir tiek.
Štai ir visas mūsų politinis kraštovaizdis. Giminės ir sugėrovai. Gera mama. Prastas tėvas. Suktas – todėl ir gerbiamas – direktorius. Žalesnės žolės ieškantys pusbroliai ir dėdės. Ir mes, visų skriaudžiami, viltingai į dangų žiūrintys pamaldūs katalikai, per kiekvienus rinkimus atsukantys kitą žandą. Kada gi mus pagaliau išjungs?
Beliko išsirinkti šefą, mamą ir sumesti pusbroliams bilietams į Briuselį. Sunkūs metai. Daug balių. Lengvų pagirių visiems.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.