Kaip ir daugelis mano pažįstamų, aš stebėjau rinkiminę kampaniją iš tolo. Visiems viskas buvo aišku nuo pat pradžių. Intrigos buvo mažai. Kad ir kiek išminties – teoriškai – būtų galima tikėtis iš debatų, vis dėlto, žūklės sezono pradžia bei sodo ir daržo rūpesčiai nukreipė dėmesį teisingesne linkme, o kandidatų reitingai ir daugelio pademonstruota kokybė užtikrino rekordinius pavasario laimikius bei laiku atliktą sėją.
Lietuvoje vaikinų grupės paprastai sudaromos iš trijų narių. Tokios buvo „Pikaso“ ir ankstyvieji „Sel“. Šiuose rinkimuose sudalyvavo VŽV (Eduardo Vaitkaus, Remigijaus Žemaitaičio ir Igno Vėgėlės) trijulė. Jų pademonstruotos dainos nuo pirmiau minėtų grupių neatsiliko nei kokybe, nei indėliu į ilgalaikę šalies socialinę ir kultūrinę pažangą. Muzika buvo tokia pat beviltiška ir vemti verčianti. Tad normalu, kad prie ekranų tokio sofistikuoto klausytojo, kaip aš, išlaikyti nesugebėjo.
