Šią savaitę pasirodė informacija apie tai, kad superhito „Svetimi“ atlikėjas reklamuoja savo koncertą, bet uostamiesčio meras Grubliauskas jo Klaipėdoje surengti galimai neleis. Iki tol savo porą centų, žinoma, įdėjo ir Šv. Arūnas. Pasakė, kad su Grubliausku dirbo Seime, kad jį, kaip ir Klaipėdą, myli ir kad su juo kalbėjo, ir kad anas jam, cituoju: „garantavo, kad koncerto tikrai nebus“. Pirma pamoka. Atminkite, vaikai, pažintys, užmegztos Seime, yra naudingos ir už Seimo ribų. Galima patraukti už virvučių ir voila. Ką apie tai mano Lietuvos lenkų muzikantų bendruomenės užribio komitetas, kurio pirmininku – vienbalsiai – buvau išrinktas aš? Pastaba: neegzistuojančio komiteto narių skaičius yra vienas.
Pirmiausia, į akis krito Šv. Arūno galios demonstravimas. Aišku, prekyba poveikiu to vadinti negalima (ir šiaip, sprendžiant iš Lietuvos teismų praktikos, Lietuvoje apskritai prekybos poveikiu nėra), bet vis tiek nuskambėjo, sakykim, įdomiai. Šiek tiek sovietinis, šiek tiek lietuviškas aš-visus-pažįstu pasigyrimas ir pasididžiavimas. Mums buvo priminta, kas šioje šalyje yra tikrasis muzikos raktininkas, durininkas ir žvaigždžių kelininkas (šiek tiek Krutoy, truputį Pugačiova). Gal ir trūko mums jo lyderystės. Nes jaunimas šiais laikais… nafik. Baisu prisiminti, kas per M.A.M.A. vyko. Siaubas. Per „Kelią į žvaigždes“ buvo geriau. Ir dainos originalesnės, ir reitingai aukštesni, ir nuoširdumo daugiau, ir kokybės. Todėl ir užaugo ištisos kartos nuoširdžių, kūrybingų, sunkiai dirbančių, blaiviai mąstančių lietuvių.
Superhito „Parašyk man laišką iš Paryžiaus“ atlikėjas, kaip žinia, kažką pasakė apie karą Ukrainoje. Prabilo sau įprasta maniera, tipine krepšinio trenerio leksika ir užtikrintu marozo tonu, nenutoldamas nuo savo prekės ženklo įprastos komunikacijos. Nieko naujo. Ir tai nieko neturėjo nustebinti. Bet kažkodėl nustebino. Keista.
Kita vertus, aš vis pamirštu, kad lietuviai garsėja tuo, kad turi labai trumpą atmintį. Tad gal ir neverta stebėtis, kad tik dabar kažkam užkliuvo Dragūnas. Ir dar Paškevičius. Anksčiau – apie trisdešimt metų – jie visi, pasirodo, buvo normalūs, o iš tų, kurie sakė, kad jie nėra normalūs (manęs), buvo žvengiama.
Dabar, staiga, babach, kabum, dievukai išprotėjo. Lietuva (televizija, radijas, internetas, laikraščiai, klausytojai, skaitytojai, žiūrovai, vaikučiai, motulės, bobutės) tris dešimtmečius, matyt, pagrįstai ir pelnytai pūtė žvaigždžių burbulą, nes visi trisdešimt metų buvo gerbtini, mylimi, pavyzdingi ir tik dabar, 2022-ųjų pavasarį, jie išprotėjo. Kuo mes skiriamės nuo tų rusų ir baltarusių IT darbuotojų, „bėgančių nu režimo“ būtent dabar? Jiems trisdešimt metų irgi viskas tiko, tik dabar netinka. Gal, kaip čia pasakius, neteiskim? Gal čia tik tokia fazė? Juokauju.
Pats ponas Valinskas už Paškevičiaus nuopelnus Lietuvos muzikai net kažkokį ten delną Nidos šlovės alėjoje skyrė. Išties buvo už ką. Taip koverių lupt niekas nemoka. Lietuviškasis Bobas Dylanas pranoko patį Bobą Dylaną. Tik neaišku, kodėl nėra Mino, Radži ir Rimiškio delnų. Anie iš esmės tą patį daro – perdainuoja užsienietiškas dainas lietuviškai. Gal delnai atsiras tuomet, kai trijulei kas nors lietuvišką „Bella Ciao“ versiją parašys. Laukiam.
Išspaustu Paškevičiaus delnu ne vienerius metus džiaugiasi kirai ir žuvėdros. Ne šiaip ant šaligatvio kakot gali, o tiesiai Paškevičiui į delną šika. Beje, buvo pagrasinta Paškevičiui, kad jo delną iš tos alėjos pašalins. Apsidžiaugė Paškevičius. Kirai ir žuvėdros į jo delną nebešiks. Sveikinam Gytį. Liūdim dėl kirų.
Surimtėkime.
Bent jau pabandykime nesijuokti, jei tai apskritai įmanoma, kai kalbame apie lietuvišką muziką ir pramogų verslą, ir ramiai išanalizuokime, ką mūsų angelai sargai bei neatsakingi chuliganai nori pasiekti, kam visa tai reikalinga ir naudinga.
Kad ir kas nutiktų, superhito „Leisk“ atlikėjas, kaip visada, jau laimėjo. Pasirodžiusi žinutė, kaip, beje, ir šis kuklus rašinėlis, suteikia jam to, ko jis ir siekia – viešumo. Valinsko ir Grubliausko užkulisiniai pokalbiai ir jų viešinimas tik gadina jų pačių įvaizdį ir parodo, kad jie didžiuojasi tuo, kad yra seniai, turi pažinčių ir gali paspausti, kur reikia, kai reikia. Ar apie tokią Lietuvą svajoja jauni patriotai, kurie ją idealizuoja? Lietuvą, kur seniai tampo viską už virvučių? Abejoju.
Tarkime, Grubliauskas cancelins SELą. Kas bus? Superhito „Ten, kur sapnai“ atlikėjas taps auka. Kaip Paksas, Uspaskich, o dabar – ir Masiulis. Jūs manote, kad jo gerbėjų ratas nepadidės? Jį ir Europarlamentą, kaip ir anuos, nesunkiai išrinks. Aišku, pamatyti jį su Maldeikiene, Jakeliūnu ir Kubiliumi vienoj salėj būtų geresnis performansas nei tai, ką superhito „Neįvertinta karta“ atlikėjas planuoja Klaipėdai, bet gal dar palaukim.
Žmogus tris dešimtmečius buvo agresorius viešojoje erdvėje ir visiems tiko, o dabar seni Seimo seneliumbai jį dar ir auka pavers. Kaip jums atrodo, kas nutiks? Nesusirinks kitąmet pilnas Vingio parkas? Visi jau pamiršo pandemiją, tuoj baigsis karas, reikės vėl sodint ir raut auksinius svogūnus, prasidės savivaldos rinkimų kampanija, bus svarbesnių reikalų negu moralės paskaitos, angelai sargai bus užsiėmę, Vingio parkas susirinks. Na, nebent vienuolika Grubliausko darbo metų Klaipėdos labui, trisdešimt Valinsko darbo metų Tėvynės labui ir du mėnesiai trečiojo pasaulinio lietuviui akis vis dėlto atvėrė. Nesu tikras.
Jei koncertas neįvyks, ar jums atrodo, kad kažkas grąžins pinigus jau bilietus įsigijusiems žmonėms? Gal ir grąžins, bet po pasirodžiusios naujienos labiau tikėtina, kad bus pasiūlyta nueiti mero paprašyti, kad grąžintų. O geriausia pinigus būtų grąžinti grynais, vieno cento monetų maišeliais. Linksma buvo baudas mokėti monetomis 1998-ais. Linksma bus ir dabar. Juokauju.
Tarkime, koncertas nėra priverstinai atšauktas. Tokiu atveju viskas yra žmonių rankose. Jei Grubliauskas – ilgametis meras – tiki, kad jo vadovaujamame mieste gyvena adekvatūs žmonės ir į jį atvažiuoja adekvatūs svečiai, tuomet jie atitinkamai leis savo pinigus ir taip išreikš savo pilietinę poziciją. Mero rinkimuose juk balsuoja gerai. Ar ne? Turi smegenų. Ar ne? Gal ir piniginėmis balsuoti moka. Juk per vienuolika Grubliausko valdymo metų ir per porą mėnesių agresijos visi pamokas išmoko ir visiems atsivėrė akys, ir visi viską supranta – apie Vičiūnus, apie Norfą, apie Paškevičių, apie superhito „Aš žiūriu į tave, pasauli“ atlikėją. Ar mes nepasitikime tautiečiais? Ar Grubliauskas nepasitiki klaipėdiečiais? Ar baisu, kad vis dėlto visas šitas juodas darbas Klaipėdos ir Tėvynės labui daugiau protingųjų nepagimdė. Lietuviai yra protinga, kritiškai mąstanti tauta, gyvenanti šalyje, kurioje, kaip pamatėme šią savaitę, nepriekaištingai veikia teisinė sistema, klesti demokratija ir laisvoji rinka. Leiskime rinkai viską sureguliuoti. Sėkmės.
Drausti reiškia drausti. Leisti nereiškia skatinti. Suteikite galimybę žmonėms pirkti tuos bilietus. Tiksliau – jų nepirkti. Jei jie jų nenupirks, tai ir bus didžiausia bausmė jūsų visą gyvenimą mylimam, o dabar staiga kažkodėl nekenčiamam, superhito „Kontrolinis šūvis“ atlikėjui. Būtent tai bus didžiausia bausmė, o ne draudimas. Vienas dalykas yra parduoti nulį bilietų, nes renginį uždraudė. Bet visai kitas jausmas yra parduoti nulį bilietų, nes niekas tavęs matyti nenori. Patikėkite, aš žinau. Manęs niekas neklauso ir tai yra siaubingas jausmas (mielas skaitytojau, surask mane Spotify’uje, prašau). Verkiu.
Žmogus, ypač krikščioniškoje šalyje, tokioje kaip mūsų, turi turėti galimybę pasitaisyti! Lavrinovičiams juk atleidom, į rinktinę paėmėm, leidome telekomą reklamuoti. Valinskui irgi atleidom už baudos mokėjimą centais, nors mano klasės auklėtoja anuomet visai klasei pasakė, kad solidus žmogus gali padaryti daug nesąmonių, bet tik ne tokią. Atleidom ir už eterio šiukšlinimą KĮŽ koveriais bei auksiniais svogūnais, kur neva juokaujama, o iš tikrųjų padedama visokiems Gražuliams, Uspaskichams, Matijošaičiams gerinti įvaizdžius, parodant jų neva trapią, žmogiškąją pusę. Labai jau „arti žmonių“ jie ten būna, pasijuokia iš savęs, nepasipūtę visai, tokie paprasti, šilti, savi, nors prie širdies glausk. Bet kadangi priglaust prie širdies negali, mesk gerai užpildytą biuletenį į balsadėžę.
Atleidom viską. Atleidom žmonių tamsumo išnaudojimą ir monetos kalimą iš kvailumo, nors viso šito dėka turime pilną Facebooką babų (beje, daugiausia iš Klaipėdos), kurios apie karą pasisako dar pilietiškiau negu superhito „Mano kiemas“ atlikėjas. Atleidom, nes turime dideles širdis. Ar atleidom, nes durni buvom (ir esam) ir atleist nereikėjo (ir nereikia)? Gal atleiskim ir superhito „Vėjas“ atlikėjui. Kaip, be koncerto, atlikėjui išpirkti kaltę ir paprašyti atleidimo? Gal jis per koncertą išbėgs su Ukrainos dvispalve ir dar kokią lėtą dainelę apie taiką pažiopčios bei 100 baltų balandžių pabaigoj paleis? Juk būtų gražu. Ar negražu?
Juokauju gi! Ramiai. Nepulkite tik komentarų rašyt. Ramiai. Kas toliau?
Manyčiau, Klaipėdą muzikantai turi šiemet boikotuoti. Jei Egis gros, boikotuoti reikės dėl to, kad groja Egis. O jei Egį uždraus, boikotuoti reikės dėl draudimų. Klaipėda yra aklavietėje. Tik kirai ir žuvėdros džiaugiasi. Kakoja, kur nori. Ir gausiai…
Juokauju!!!
Juk žinau, kad lietuviai, kaip toj dainoj, „negali, negali gyventi be balių“. Tad siūlau sudalyvauti. Geriausias balius vyks birželio 10 Vilniuje, kuriame gros Sinickis.