Tomas Sinickis. Septynių dienų darbo savaitė

Rinktinė pralaimėjo, dainų šventė pavyko, bet yra ir įdomesnių dalykų, apie kuriuos verta pakalbėti. Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė pasvarstymai apie šešių dienų darbo savaitę. Ją, kaip žinia, tam tikriems ūkio sektoriams Joninių proga įvedė Graikija.

Apie tai pasisakė mūsų ekonomistai, verslininkai, mažmeninės prekybos magnatai. Atėjo laikas ir man pareikšti savo nuomonę bei išdėstyti oficialią Naujosios Vilnios laisvosios rinkos ir politikos mokslų instituto poziciją šiuo klausimu.

Kokia turi būti darbo savaitė? Kokios trukmės ji turėtų būti? Kaip ji turėtų atrodyti?

Mano nuomone, žmogus turi dirbti visą laiką, kuo daugiau ir be poilsio, t. y. jokių valstybinių švenčių, jokių savaitgalių ir juolab jokių atostogų darbdavio sąskaita. Darbas žmogų puošia ir nėra absoliučiai jokių racionalių priežasčių, kodėl turėtume nesipuošti.

Pagalvokite patys. Visi, kuo mes labiausiai žavimės ir daugiausia gerbiame, dirba nuolat, prakaituoja be perstojo, o ilsisi nebent miegodami arba, kaip liaudis sako, karste.

Krepšininkai treniruojasi su kamuoliu, be kamuolio, atlieka tempimo pratimus, guli ledo voniose, samdo asmeninius trenerius, nuomojasi treniruočių sales vasarai ir t. t. Net tada, kai jūs nematote jų arenose arba televizorių ekranuose, arba planšetėje, jie nuolat dirba. Atitinkamos dietos laikymasis – darbas. Baltymų, angliavandenių ir riebalų apskaita yra irgi darbas, labiau protinis, bet vis tiek darbas.