Tomas Sinickis. Sveiki sugrįžę į 90-uosius

Kalbama, kad žmonės, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, ilgisi ne santvarkos ir fantastiško gyvenimo, kurį toji santvarka suteikė, o dienų, kai jie svėrė mažiau, turėjo mažiau raukšlių, buvo gražūs, žvalūs, energingi ir lytiškai aktyvūs.

Būtent nerūpestingos jaunystės – savęs ieškojimo ir eksperimentavimo laikotarpio, kai viską pakeisiančios gyvenimo klaidos dar nepadarytos, o ateitis atrodo šviesi – ilgisi mano tėvų amžiaus rinkėjai, kurie po kelių savaičių išrinks mums tokią koaliciją, kurios siaubo filmų scenaristai ir režisieriai, net pasitelkę į pagalba ėi ai, įsivaizduoti negalėtų.

Mano „sovietmetis“ buvo praeito šimtmečio paskutinis dešimtmetis – devyniasdešimtieji. Sunku tuo patikėti, bet tuo metu ir aš buvau jaunas, gražus, žvalus, energingas ir t. t. Tad nenuostabu, kad sugrįžtanti devyniasdešimtųjų estetika, muzika, mada, nuotaika bei – plačiąja prasme – paniatkės mane veikia geriau negu bet koks antidepresantas, terapijos seansas ar nepažįstamųjų komplimentai.

Kas liudija, kad devyniasdešimtieji sugrįžta pasaulyje ir Lietuvoje? Kas mūsų laukia? Ko galima tikėtis artimiausiu metu? Kaip gyventi ir – svarbiausia – išgyventi devyniasdešimtuosius?

Kodėl devyniasdešimtieji vėl čia? Pradėkime nuo to, kad šiemet Didžiojoje Britanijoje po ilgos pertraukos rinkimus laimėjo leiboristai. Prieš tai paskutinį kartą Didžiosios Britanijos „darbo“ partija rinkimus buvo laimėjusi 1997-aisiais. Tuomet Tony’is Blairas tapo jauniausiu šalies premjeru nuo 1812-ųjų, o į jo partijos surengtą „Cool Britannia“ vakarėlį atvyko būrys žvaigždžių. Ryškiausia jų – grupės „Oasis“ lyderis Noelis Gallagheris, kuris vėliau viešai tvirtino, jog vartojo kokainą, užsirakinęs Didžiosios Britanijos premjero rezidencijoje esančiame „Karalienės tualete“.

Kol leiboristai, „Oasis“ ir stimuliantai valdė Britų salyne, kitapus Atlanto dominavo visai kitokios nuotaikos roko muzika ir su ja susiję narkotikai – atitinkamai grandžas (angl. grunge) ir heroinas – anapilin nusinešę ne vieną to dešimtmečio amerikiečių roko žvaigždę.

„Kuo visa tai susiję su dabartimi?“ – klausia manęs skaitytoja Zofija. Na, leiboristai, kaip minėjau, šiemet laimėjo rinkimus, „Oasis“ atsikūrė, Amerikoje jau bemaž dešimtmetį siaučia opioidų epidemija, kurią pastaruoju metu dar labiau pablogino fentanilis (sintetinis opioidas). Europoje situacija ne ką geresnė. Užtenka paskaityti, kas vyksta mokyklose. Kuo jums ne devyniasdešimtieji? Kas pamena, sveiki sugrįžę! Kas nebuvę, sveiki atvykę!

Grįžkime prie politikos. Ar Baltieji rūmai (ne)nustebins mūsų dar vienu sekso skandalu, kaip anuomet mus džiugino Billas ir Monika? Labai tikiuosi, kad (ne)nustebins.

Ar sulauksime Vakarų intervencijos Vidurio Rytuose? Kai leiboristas T. Blairas buvo ministras pirmininkas, Jungtinės Karalystės ir JAV pajėgos bombardavo Iraką. Stebint eskalacijas Vidurio Rytuose ir tai, su kiek šalių ir teroristinių organizacijų aktyviai kariauja Izraelis, atmesti Vakarų karinės intervencijos galimybės negalima. Tad sveiki sugrįžę (ar atvykę) į devyniasdešimtuosius!

Kaip puikiai atsimenate, anuomet Lietuvos politikoje madas diktavo tos pačios jėgos, kaip dabar. 1996-aisiais Seimo rinkimus laimėjo konservatoriai, kurie sudarė vyriausybę su krikdemais (tuo metu buvusiais atskira partija). Tą patį turime dabar ir, tikėtina, turėsime po spalio rinkimų. Daukanto aikštėje vaizdas ir nuotaikos irgi panašios, kaip tada. 1998-aisiais prezidentu tapo Valdas Adamkus, kurio jaunesne kopija galime džiaugtis dabar. Kuo jums ne devyniasdešimtieji? Sveiki sugrįžę! Ar atvykę.

„Kokie čia devyniasdešimtieji, jei nėra tipinių tam laikotarpiui varkių?“ – klausia skaitytojas Anatolijus iš Vilniaus Naujininkų rajono. Norėčiau apraminti gerb. Toliką, pateikdamas bent du pavyzdžius.

Devyniasdešimtieji Lietuvos futbole daugiausia pasižymėjo ne pergalėmis, bet lėšų švaistymo (ar grobstymo – nežinau, kuris apibūdinimas teisingesnis) skandalais. Pamenate Dirmeikį ir majonezą? Taigi. Ilgą laiką Lietuvos sportinės karūnos deimantu buvęs krepšinis buvo sterilus kaip… deimantas. Bet, regis, atėjo ir jo eilė.

Ar kažką panašaus į majonezo skandalą – tik krepšinyje – bandė mums atskleisti tiriamosios žurnalistikos profesionalai prieš LFF prezidento rinkimus? Tikriausiai taip. Ar tai padarė kažkokią įtaką rinkimams? Tikriausiai ne. O gal kaip tik priešingai? Bet kokiu atveju, panašu, jog planuoto efekto nebuvo. Įprastas devyniasdešimtųjų vaizdelis. Visa laimė, šiais devyniasdešimtaisiais žurnalistų kol kas niekas nešaudo, skirtingai nuo anų devyniasdešimtųjų.

Na, o jei šito Tolikui maža, galime kartu pasidžiaugti, kad galimai į mūsų gyvenimus ir žiniasklaidą sugrįžo devyniasdešimtųjų vizitinė kortelė – senas geras lietuviškas reketas. Be jo devyniasdešimtuosius sunku įsivaizduoti. Be abejo, kaip ir anais laikais, šio amžiaus devyniasdešimtųjų inkarnacijoje privalėjo sudalyvauti kažkas su smegenimis arba tokiu apsimetantis (šiuo atveju – rašytojas), buvę ar esami policininkai, korumpuoti teisininkai ir galimai ne visai legaliai veikiantis verslininkas. Devyniasdešimtųjų klasika. Sveiki sugrįžę! Sveiki atvykę!

Tačiau ne viskas taip blogai. Devyniasdešimtieji buvo taip pat ypač saldžios kramtomosios gumos metai. Nenuostabu, kad būtent dabar į lentynas grįžta „Love is…“ ir „Donald“ kramtoškės. Jei nerandat, atidžiai apžiūrėkite degalinių lentynas.

Vis daugėja pranešimų apie tai, jog į madą grįžta neišmanieji mobilieji telefonai (angl. dumbphones). Super! Kas nepasiilgo „Nokia 3310“? Gal jaunimas mažiau laiko švaistys prie mažųjų ekranų ir išmoks naudoti žirkles ar kepti kiaušinienę, kas labai pradžiugintų bent jau Švedijos vyriausybę.

Devyniasdešimtieji – tai taip pat Sovietų Sąjungos pabaiga ir vėlesnis Rusijos defoltas. Nelabai skaudėtų širdį sulaukti dar vieno artimiausiu metu. Bet visų svarbiausia yra tai, kad devyniasdešimtųjų pabaigoje „Žalgiris“ laimėjo „Eurolygą“. Jei aplink tiek daug ženklų, įrodančių, kad devyniasdešimtieji sugrįžo, reikia tikėtis, kad ir pergalė jau čia pat.

Sveiki atvykę! Sveiki sugrįžę!