Tomas Sinickis. Uždirbti iš lavono ar vaiduoklio

Man, kaip tikriausiai daugeliui Lietuvoje, ilgą laiką atrodė, kad Lietuvos futbolas yra lavonas. Deja, turiu pripažinti, kad klydau. Klysti žmogui yra būdinga. Tačiau aš esu lenkas. Visada teisus homo sapiens, gal net homo correctus. Todėl man klysti yra neįprasta. Vis dėlto gali būti, kad senstu ir todėl pro mano akis pradeda praslysti tai, kas yra visiškai akivaizdu. O galbūt klydau dėl to, kad man tiesiog „gražusis žaidimas“ jau neberūpi ir apie populiariausios pasaulio sporto šakos likimą Lietuvoje išvis negalvoju.

Kad ir kokia būtų tikroji mano aklumo priežastis, visiškai akivaizdu, kad futbolas nėra šiaip eilinis lavonas. Juk tai, kas sugeba numirti keletą kartų, t. y. mirti ir vėl prisikelti bei apsimesti, jog gyvuoja ir tada vėl naujuoju būdu numirti, yra ne kas kita, o vaiduoklis. Būtent toks ir yra mūsų futbolas – vaiduoklis.

Problema net nėra tai, kad rinktinė – kaip ir galima buvo tikėtis – pralaimėjo namie Kiprui. Juokingiau buvo tai, kad rinktinė nesugebėjo sužaisti rungtynių ten, kur buvo suplanavusi dėl to, kad prieš tai ten vyko popmuzikos koncertas, kurio metu Kaune susirinkę melomanai sutrypė jautrią stadiono veją.

Negana to, kad Lietuvos futbolas pralaimi Kiprui, jis dar pralaimi popmuzikai – trumpoms dainelėms apie drugelius pilvuke, fejerverkams, šokiams. Kas dar turi atsitikti? Ar yra dar kažkokių pralaimėjimo būdų, kurių Lietuvos futbolas nepademonstravo? Ar tai jau pabaiga? Kadangi futbolas yra vaiduoklis, tikėtina, kad tai dar ne pabaiga ir sulauksime jo pasirodymų dar ne vieną kartą.