Kad ir kokia būtų tikroji mano aklumo priežastis, visiškai akivaizdu, kad futbolas nėra šiaip eilinis lavonas. Juk tai, kas sugeba numirti keletą kartų, t. y. mirti ir vėl prisikelti bei apsimesti, jog gyvuoja ir tada vėl naujuoju būdu numirti, yra ne kas kita, o vaiduoklis. Būtent toks ir yra mūsų futbolas – vaiduoklis.
Problema net nėra tai, kad rinktinė – kaip ir galima buvo tikėtis – pralaimėjo namie Kiprui. Juokingiau buvo tai, kad rinktinė nesugebėjo sužaisti rungtynių ten, kur buvo suplanavusi dėl to, kad prieš tai ten vyko popmuzikos koncertas, kurio metu Kaune susirinkę melomanai sutrypė jautrią stadiono veją.
Negana to, kad Lietuvos futbolas pralaimi Kiprui, jis dar pralaimi popmuzikai – trumpoms dainelėms apie drugelius pilvuke, fejerverkams, šokiams. Kas dar turi atsitikti? Ar yra dar kažkokių pralaimėjimo būdų, kurių Lietuvos futbolas nepademonstravo? Ar tai jau pabaiga? Kadangi futbolas yra vaiduoklis, tikėtina, kad tai dar ne pabaiga ir sulauksime jo pasirodymų dar ne vieną kartą.
