Europa, tiksliau, jos Vakarai šią savaitę ir toliau europina (aut. past. europinti reiškia nieko neveikiti ir, apsimetant durneliu, nusišnekėti, pasipuošus tamsiai mėlynu kostiumu ir iškrakmolintais marškinukais).
Macronas pareiškė, kad Ukrainoje visai ne genocidas vyksta, nes rusai ir ukrainiečiai yra broliai. Na, jei ten ne genocidas, o brolių susiėjimas, tai reikia suprasti, kad ten tiesiog eilinis, tradicinis giminės balius užsitęsė su įprastom pasėkmėm. Degtinė, horilka, šokiai, tostai, muštynės, susitaikymas, bučiniai, iki kitų metų!
Stropiausias Prancūzijos moksleivis nuo karo, kurio jis tikriausiai karu nevadina, pradžios nežiba. Panašu, kad nepaisant to, kas laimės antrąjį rinkimų turą Prancūzijoje, teigiamą rezultatą pasieks ponas Putinas. Jeigu Le Pen, tai išvykoje bus laimėta 3:0, jei Macronas – kaip minimum 1:0. Prancūziai ir toliau lieka prancūzais. Tad kam ten važiuoti ir kodėl reikia pirkti jų automobilius bei gerti jų vyną, man vis dar lieka neaišku.
Ukrainiečiai nepanoro pamatyti Steinmeierio Kyjive. Vertinti galima įvairiai. Gal ukrainiečiai kiek pasikarščiavo. Ponas Vinstonas Čerčilis Stalino irgi nekentė, bet vis dėlto tarėsi, kalbėjosi, į Maskvą važiavo, mat tam tikru metu buvo didesnis, bendras priešas. Pačioje Vokietijoje, bent jau anot lenkų žiniasklaidos, įdomus sąmyšis. Vieni vertina šį ukrainiečių poelgį kaip nepagarbą didžiajai Vokietijai, kiti – kaip įrodymą, kad Vokietijos neveiksnumas apskritai ją išstumia iš Europos užsienio politikos.
Žinoma, vokiečiai bando išlaikyti savo pasturgalį ant dviejų kėdžių ir gero pavyzdžio savo elgesniu nerodo niekam. Tačiau vertinant visiškai šaltai, racionaliai, Vokietijos poziciją galima suprasti. Ji, kaip visada, nori likti dominuojančia jėga Europoje ir jai šis karas – kaip jis bepasibaigtų – vis tiek išeis į naudą. Ji šio karo pralaimėti niekaip negali.
Jei laimi Ukraina, laimi Vokietija, nes (a) ji gi daug kartų kažkokį susirūpinimą išreiškė bei paramą neva skyrė, sudarydama vaizdą, kad remia tą, kurį Macronas vadintų mažesniuoju broliu; (b) atstatinės daug metų karuų su kitais ir taip vėl dešimtmetį, be jokių problemų, augins savo ekonomiką, nes niekas kitas tiek technologijų, reikalingų kritinei infrastruktūrai užkurti, tiekti negali; (c) ilgainiui užsiaugins didžiausią sausomos kariuomenę Europoje ir, jei kas cyptels, padarys mažiukams tą patį, ką dabar Rusija bando padaryti Ukrainai, ir niekas jai nepasipriešins (turėsime ketvirtąjį pasaulinį).
Jei laimi Rusija, laimi Vokietija, nes (a) dujos ir toliau sėkmingai tekės, (b) rusams bus priminta, kad jie mažiausiai kišosi į šį brolišką konfliktėlį, (c) visokioms Lenkijoms, Slovakijoms, Čekijoms bus prikiripti sparneliai ir nereikės rūpintis dėl stiprėjančios vidurio Europos. Saugumas? Jis tik didės, nes kol Rusija laižysis žaizdas, Vokietija sustiprės (žr. punktą C aukščiau) ir, blogiausiu atveju, Ribbentropo-Molotovo paktas vėl sėkmingai suveiks.
Beje, reikia nepamiršti, kad dujos yra mėgstamiausias Vokietijos fetišas, narkotikas ir įrankis vienu metu. Gal taip yra dėl to, kad pavalgius alaus su kopūstais...
Vokietija ir dujos – mirtina kombinacija. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai labai mėgo žaisti su dujomis. Būtent jie sugalvojo dujas naudoti kaip ginklą. Tiesa, ne viskas veikė, bet kai kas veikė gana neblogai. Būtent vokiečiams turime „padėkoti” už cheminio ginklo atsiradimą. Vis dėlto geri išradėjai tie vokiečiai.
Per antrąjį pasaulinį karą vokiečiai galėjo panaudoti naujai išrastus cheminius ginklus, bet susitvardė ir nusprendė naudotis dujų kameromis. Tačiau jie vis tiek sugebėjo pasižymėti istorijos vadovėliuose kaip vieni didžiausių despotų žmonijos istorijoje. Ir čia pasidarbavo vokiečių išradingumas.
Na, o per trečiąjį pasaulinį, kurį išgyvename dabar, vokiečiai panaudojo dujas dar kitaip. Jie tiesiog už jas nekaltai mokėjo ir moka tam, kad jau ne jų rankomis kažkas Europą papurtytų. Viena vertus, Vokietija yra narkomanė, priklausoma nuo Maskvos dilerio. Kita vertus, galbūt dileris yra parankinis, kuris naikina viską tam, kad vokiečiui vėliau būtų, ką veikti.
Padėjo skerdikui užsiauginti raumenis, prisipirkti kulkų, raketų, prisigaminti tankų, laivelių ir t. t. Tad nuvarė skerdikas į kitą šalį jos griauti. Nieko tokio. Vokietis atstatys. Pergalė.
„Kas iš to Tomašai?“, klausiate jūs manęs Twitteryje. „Ką daryti, geriau pasakyk!”, spjaudo man savo seiles į veidą vienintelė normali šešiasdešimtmetė kaimynė. Na, pabandykime viską pasukti kitu kampu. Galbūt Bučos žaginimo ir šaudymo pasekmių parodymas moksleiviui ir bevaikiui kancleriui nesužadino atitinkamos reakcijos, nes nepalietėm tikrųjų vertybių. Gal išties svarbios vertybės – daug paprastesnės, žemiškesnės?
Apžvalgininkai daug kalba apie visuomenės nuomonės svarbą Vakarų šalyse. Suprask, jei visuomenė supyks, tai lieps savo politikams kažką daryti, nes kitaip jų neperrinks. Bemaž penkiasdešimt dienų vyksta skerdynės, o Vokietijoje ir Prancūzijoje nelabai kas pasikeitė. Galbūt reikia paspausti mygtuką, kuris tikrai rūpi kiekvienam vokiečiui ir prancūzui?
Matot, dabar Lenkijoje apsistojo bemaž tiek ukrainiečių, kiek Lietuvoje yra gyventojų apskritai. Spėčiau, kad bent pusė milijono yra piktų berniukų. Prancūzija negali laimėti futbolo rungtynių be imigrantų, atvykusių iš buvusių kolonijų, atžalų. Vokietija nieko negali laimėti be nacionalizuotų turkų ir lenkų. Jei karas tęsis, ukrainiečių berniukų Lenkijoje tik daugės.
Kas bus po dvidešimties metų, kai pusę Lenkijos futbolo rinktinės sudarys futbolininkai, kurių pavardžių galūnės bus -enko ir -uk, o su jais žais dar vienas kitas Lewandowski ir vartuose stovės tipinis, geras lenkų vartininkas? Lenkijos futbolo rinktinė laimės Europos ir pasaulio futbolo čempionatus, atsiras lenkiškas sportinės aprangos prekės ženklas, niekas nebenorės trijų juostelių nei ant batų, nei ant džempeių, o tai – labai nemaloni žinia eurą labiau už žmogų mylinčiam vokiečiui.
Tiesiog jau nebeliko būdų apeliuoti į prancūzo ir vokiečio sąžinę. Galbūt juodas humoras ir futbolas gali. Daugiau ten nieko žmogiško jau nebeliko, deja. Telaimina Viešpats Ukrainą.