O Lukašenkos rykštė galėjo kristi ir ant Lietuvos. Prieš daugiau nei šimtmetį liūdnos atminties Vinco Kapsuko-Mickevičiaus ir bolševikų buvo stumta idėja kurti bendrą Baltarusijos ir Lietuvos valstybę su neakivaizdžiu centru Maskvoje.
1919 metais politinė manipuliacija žlugo: Lietuva sunkiai, tačiau išsikovojo savo valstybingumą, o Baltarusija, deja, taps kažkelinta sovietine respublika.
Tiesa ir tai, kad daliai toks išsiskyrimas galėjo atrodyti atvirkščiai – gi pavėluoto tautinio atgimimo kamuojama Baltarusija nuėjo tiesiai į kraujuojančių bolševikų žadamą „šviesų rytojų“, o Lietuva pasirinko savo valstybę kurti nuo pamatų, kurie, tenka pripažinti, klojosi sudėtingai.
Galiausiai neatlaikėme ir papuolėme ten, kur Baltarusijos TSR egzistavo jau apie 20 metų. Tik prapuolėme laikinai ir nepamiršome – braškant milžinui molinėmis kojomis garsiai šaukėme ir vijome okupantus namo.
Nepaisant manipuliacijų „savarankiška tautos valia“, Lietuvos pavergimo programa sovietams sekėsi gerokai sunkiau. JAV dirbantis istorikas Sergejus Žukas savo darbuose išskiria tų trijų baltiškųjų sovietinių respublikų unikalumą – esą net pati Maskva į Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupuotas teritorijas žiūrėjo kaip į Vakarus. Galima ir nesutikti, tačiau tie dvidešimt dveji nors ir sudėtingo, tačiau mūsų valstybingumo metai turbūt lėmė tai, kad Baltijos kelias baigėsi, deja, Vilniuje, o ne Minske.
Tada atėjo 1991 metų gruodis ir „šventė“ Belovežo girioje. Ukraina ir Baltarusija sėsdamos prie vieno stalo su merdinčiu Sovietų sąjungos likučiu nusprendė sutartimis išformuoti seniai mirusią imperiją, bet užsinėrė kilpą ir liko ryškioje rusiškos įtakos šviesoje.
Tuometinis Baltarusijos vadovas Stanislavas Šuškevičius netaps baltarusiškuoju Landsbergiu. Viltys buvo sietos su „jaunu ir perspektyviu“ trisdešimt devynerių metų lyderiu, kurio legendą pagimdė postsovietinėse šalyse populiariu laikytas kovos su korupcija mitas.
Prieš 26-erius metus Aliaksandras Lukašenka taip pat surinko 80 proc. rinkėjų balsų. Tikėtina, kad 1994-aisiais „batka“ tuos balsus iš tiesų surinko.
Laikas bėgo, o galių pas šaunuoliu laikomą „batką“ atsirasdavo vis daugiau, Baltarusijoje darėsi vis niūriau. Apie KGB veiklą Lietuvoje primena istorikų darbai, nesibaigiančios bylos dėl veiklos ir Vilniuje esantis muziejus. Tuo tarpu Baltarusijoje KGB yra tebeveikianti jėgos struktūra. OMONo liūdna atmintis kelia sąsajas su kruvinais Sausio 13-osios įvykiais – Minske OMONas čia pat, už lango, vakar, šiandien ir rytoj.
„Lukašenka maladėc“ per giminės šventes rėkiantis dėdė galbūt iš tiesų žavisi jėgos ir smurto panaudojimu kaip problemų sprendimu. Galbūt dėdė turi kelis sūnus ar dukras, kurie gimė jau tada, kai „batia“ valdė šalį.
Lietuvoje gyvenančio dėdės sūnūs ar dukros šią ar kitą savaitę turbūt nebus įkišti į karcerį su dar keliom dešimtim protestuotojų, nes dėdė gyvena Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, o gal Vokietijoje. Kaip ir jo atžalos, kurios nei į Baltarusiją, nei į Rusiją nevažiuos geresnio gyvenimo ieškoti.
Dėdė ima telefoną ir internete susiranda kokius ten baltarusių pateiktus duomenis apie padėtį šalyje. Primeni dėdei, kad Minske tokios galimybės neturėtum – internetas atjungtas jau savaitę. Dėdė toliau ieško geležinių argumentų savo mėgiamo personažo gynybai paremti. Sunku dėdei pripažinti, tačiau nieko gražaus ten nėra. Bet dėdė kažkodėl ilgisi senojo KGB ar OMONo, „draugiškų“ teismų darbovietėje už leptelėtą frazę.
„Lukašenka maladėc“ yra stabas, kurį užsimojo versti kartos, kurias ūsuotas diktatorius augino. Prezidentu Lukašenka yra jau 26-erius metus.
Tiek pat ar net daugiau metų yra kartai, kuri tą vieną ir amžiną valdovą prisimena. Rodos, viskas būtų tvarkoje, per šimtmetį „pavergtojo proto“ visuomenė turėtų susiformuoti, kurią užburia iš viršaus nuleisti skaičiai apie pasiekimus ir pažangą.
Bet šiai nedėkingai kartai kažkas negerai. „Išlepinta ir kurstoma Vakarų“ (kažkur girdėta, ne?) eina ir šaukia, kad tarakonas melagis ir viskas suklastota.
Lietuviai irgi išeina į gatves, irgi šaukia, kad tas ar anas meluoja. Tik yra vienas didelis skirtumas – smurtas prieš mus, laisvą tautą, taptų tokiu skandalu, kad greičiausiai tektų skelbti naujus rinkimus. Galite nesutikti, tačiau mano kukliu įsitikinimu tai ir yra tas pagrindinis istorijos momento skirtumas – 1920-ieji metai. Metai, kuomet mes pradėjome mokytis tvarkyti reikalus patys, o Baltarusija žengė žingsnį atgal, kurio pasekmes matome šiandien ir matysime dar ilgai.
Į smurtą Minsko, Gardino, Bresto gatvėse žiūrime su siaubu. Kaip taip galima? Tačiau lygiai taip pat kai kurie negaili simpatijų tam paprastam „batkos“ nuoširdumui, kuomet šis, pasipuošęs „Audimo“ sportiniu kostiumu, kiša morką Stevenui Seagalui, kurio atminimą tik ir palaiko skandalingi ryšiai su Rytų diktatoriais.
„Lukašenka maladėc“ yra daug giliau nei tik frazė prie šventinio stalo. Tas pats „Audimo“ sportinis kostiumas yra kur kas daugiau. Kad ir kokia sunki situacija už kelių šimtų kilometrų bebūtų, „rūpestingai“ dėdami vėliavėles ant profilio nuotraukų mūsų verslo elitai tikisi, kad smurtas baigsis ir fūros su eksporto produktais toliau sėkmingai pildys lietuviško biudžeto eilutes.
Politikoje įprasta klišė, kad su „kaimynais reikia draugauti“. Ta draugystė – ne pagalba režimui ir jo diktatoriui, o piliečiams, kurie bando išsikovoti tai, ką mums pavyko 1988-1990-aisiais. Buvo Ukraina, buvo Gruzija, o dabar Baltarusija. Daliai tų į karcerius sumestų protestuotojų Lietuva tampa pavyzdžiu. Ir ne kokiu pavyzdiniu kolūkiu, o pavyzdine valstybe, iš kurios tikimasi pagalbos ir užtarimo, ne tik trąšų ar sportinių kostiumų.
Taip tam dėdei ir pasakykit. Ir dar vaizdų parodykit, kaip tas „Lukašenka maladėc“ veikia praktikoje.