Tą konvenciją bandoma susieti su „genderizmo ideologija“ – neva nauju marksizmo įsikūnijimu, mirtinai pavojingu šeimos vertybėms, iš viso, žmonijos plėtotei bei išlikimui.
Įsismaginę „antigenderistai“ tiek perlenkia lazdą, jog sulygina šią ideologiją su nacizmu bei komunizmu, o jos tariamas aukas – su nacizmo bei komunizmo aukomis. Tai galima vertinti vien kaip tuščią demagogiją, kuri iš esmės yra nacizmo ir komunizmo aukų įžeidimas.
Jį vartodami vietoje žodžio „sex“, tiktai pabrėžiame, kad lyčių skirtumai yra ne vien biologiniai (įgimti), bet ir socialiai kuriami.
Tai yra visuomenėje nuo seno įprasta priskirti vyrams ir moterims skirtingus socialinius vaidmenis: pavyzdžiui, tik vyrai suvokiami kaip politikai, kariai, verslininkai, mokslininkai, menininkai ir t. t., o moterims paliekama namų ir šeimos sritis, geriausiu atveju jos traktuojamos kaip vyrų „įkvėpėjos“ ar „padėjėjos“, jokiu būdu neprivalančios veržtis į vyrams rezervuotas sferas.
Senas vokiškas posakis tatai apibrėžia kaip „keturis K“ – Kinder, Küche, Kirche, Kleider (vaikai, virtuvė, bažnyčia, drabužiai).
Esą nuo vaikystės berniukus ir mergaites dera ugdyti tiktai šita kryptimi. Nesunku suprasti, kad to pasekmė yra antraeilis, priklausomas moters vaidmuo visuomenėje. Iš to dažnai kyla smurtas šeimose, kurį, pagal „tradicinį“ supratimą, dera nutylėti – jo varžymas esąs kišimasis į „vidinius šeimos reikalus“.
„Vyriškumo“ ir „moteriškumo“ stereotipai dominavo XIX amžiuje – prieš juos pasisakė beveik visi pasaulinės ir lietuvių literatūros klasikai. Ankstesniais amžiais, beje, vyrų bei moterų socialinio vaidmens skirtumai kartais nebūdavo taip griežtai apibrėžiami, moterys būdavo laisvesnės ir galėdavo daugiau duoti visuomenei.
Dabar laikome savaime suprantamu daiktu, kad moterys turi balsavimo teisę, gali tapti ministrėmis, diplomatėmis, prezidentėmis (kaip tik tokį „genderizmo“ atvejį regime Lietuvoje!), kurti savo verslus, studijuoti bet kokį mokslą, imtis bet kokių profesijų, o dėstyme bei mene dažnai pranoksta vyrus.
Šv. Joana Arkietė arba Emilija Pliaterytė sėkmingai prisiimdavo tradicinius vyriškus vaidmenis net kare, nors tai jau visai radikali „genderizmo“ apraiška. Manding, kaip tik tokį supratimą, o ne „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ stereotipinę sąvoką pridera skiepyti berniukams ir mergaitėms šeimoje, mokykloje ir kitur. Kampanija prieš „genderizmą“ stumia mus atgal, į Vingių Jono ir Katrės epochą iš Žemaitės „Marčios“.
Pasitaiko, kad moterys nutolsta nuo tradicinio moteriškumo (taip pat ir vyrai nuo tradicinio vyriškumo) ta prasme, kad nesukuria šeimų. Pasitaiko ir tokių lytinės tapatybės atvejų, kada žmogaus fizinė ir psichinė lytis nesutampa.
Tokie atvejai nėra nei dažni, nei „užkrečiami“, juos nulemia įgimtos, genetinės priežastys (krikščionis pasakytų – tokia buvo Dievo valia), ir šių asmenų diskriminavimas yra toks pat neleistinas, kaip, tarkime, diskriminavimas dėl rasės.
Tą natūralų humanistinį (taip pat krikščionišką) požiūrį irgi pabrėžia „gender“ sąvokos vartojimas. Prie to požiūrio dar nesame pratę, bet turėsime priprasti, kaip prie visuotinės balsavimo teisės ar prie visiems vienodų ekonominių teisių.
Vienintelis dalykas, kuris dera Lietuvai kaip nepriklausomai, demokratinei ir pažangiai šaliai – prisijungti prie europinių bei pasaulinių gender equality (lyčių lygybės) standartų, o ne juos atmesti.
Liūdna matyti tarp gąsdintojų išgalvotu „genderizmu“, be kitų, Lietuvos Helsinkio grupę. Jau seniai (bent jau nuo jos vadovo Viktoro Petkaus mirties) grupė egzistuoja veikiau nominaliai, ir tokia jos veikla kertasi su grupės narių steigėjų išpažintais bei išpažįstamais principais.