Tragiški 1944-ieji Laplandijoje: kodėl sąjungininkai nukreipė ginklus vieni prieš kitus

Laplandijos karas (suom. Lapin sota) – Lietuvoje mažai kam žinomas Antrojo pasaulinio karo epizodas, prasidėjęs 1944 m. rugsėjį ir pasibaigęs 1945 m. balandžio pabaigoje. Šiame tolimojoje šiaurėje vykusiame ginkluotame konflikte susirėmė buvusių sąjungininkų – Suomijos ir Trečiojo reicho kariuomenės. Kaipgi taip nutiko, kad ginklo broliai atsuko ginklus vienas prieš kitą, kodėl karas vyko būtent Laplandijoje ir kuo jis baigėsi?

Šių įvykių priešistorė – 1939 m. rugpjūtį SSRS ir Trečiojo reicho pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, remiantis kuriuo Suomija priskirta sovietų įtakos sferai.

Tų pačių metų lapkritį prasidėjusiame Žiemos kare didvyriškai kovojusiems suomiams pavyko apginti šalies nepriklausomybę. 1941 m. birželio 22 d., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Hitleris paskelbė, kad suomiai kovos drauge su vokiečiais, bet suomių politinė vadovybė stengėsi laikytis neutralumo, kol patys sovietai nepuls.

Birželio 25 d., kai sovietai ėmė bombarduoti suomių objektus, vyriausybės vadovas Jukka Rangellis paskelbė, kad Suomija stoja į karą su Sovietų Sąjunga.

Per gana trumpą laiką suomiams pavyko atsiimti sovietų užgrobtas teritorijas ir užimti rytines etniškai giminingų karelų sritis. Tuo nuspręsta apsiriboti ir sustoti, nepaisant A. Hitlerio raginimų žygiuoti toliau į SSRS gilumą.

1944 m. birželį Raudonoji armija pradėjo didžiulį puolimą – Vyborgo-Petrozavodsko operacija. Atkakliai besipriešinančiai suomių kariuomenei vos beatlaikant sovietų spaudimą, vyriausybė Helsinkyje pradėjo ieškoti separatinės taikos su SSRS sudarymo galimybių.

Maskva sutiko derėtis, bet suomiai turėjo patys išvyti Laplandijoje sutelktas Vermachto pajėgas, ne tik grįžti prie 1940 m. Suomijos ir SSRS sienų, bet ir atiduoti nikelio turtingą Petsamo sritį, penkiasdešimčiai metų perleisti Porkalos pusiasalį, išmokėti 300 milijonų dolerių reparacijų (dabar tai sudarytų maždaug 4,2 milijardo dolerių), atšaukti Suomijos komunistų partijos veiklos draudimą.

Nukreipti ginklus prieš buvusius sąjungininkus vokiečius – nelengvas sprendimas, tačiau tai buvo vienintelė galimybė išvengti sovietinės okupacijos, žudynių, represijų, išsaugoti šalies nepriklausomybę. Bet suomiai pasirinko... Generolo Hjalmaro Siilasvuo vadovaujami kariai stojo prieš kito generolo – vokiečio Lotharo Rendulico pajėgas.

Laplandijos karas – bendrajame Antrojo pasaulinio karo fone gana nereikšmingas, tačiau gana tragiškas buvusių sąjungininkų tarpusavio konfliktas, kuriame žuvo apie 1300 suomių ir apie 1000 vokiečių karių, buvo sugriauti miestai ir kaimai, suniokota infrastruktūra.

Šiame kare neapsieita be kartaus išdavystės pojūčio ir abipusės paniekos, šio konflikto dažnai nenorima prisiminti nei Vokietijoje, nei pačioje Suomijoje.

Rašydamas knygą apie Laplandijos karą, autorius Mika Kulju daugiausia rėmėsi dalyvių dienoraščiais, šia tema išleista literatūra, vokiečių požiūrį į konfliktą padėjo suprasti susirašinėjimas su Waffen-SS jėgerių pulko veteranu. Jis siekė išvengti pokariu gimusių daugybės pagražinimų ir tiesos iškraipymų. Knyga iliustruota žemėlapiais, originaliomis nuotraukomis iš autoriaus kolekcijos ir Suomijos karo archyvo.

Kviečiame skaityti knygos „Laplandijos karas 1944–1945 m.“ ištrauką:

Civilius Laplandijos gyventojus pradėta evakuoti rugsėjo viduryje, įsivyravus baimei dėl Maskvos grasinimų šiaurėje. Jau rugsėjo 9-ąją Oulu buvo įsteigtas Šiaurės Suomijos evakuacijos štabas, kuriam vadovavo bendrovės „Veitsiluoto Oy“ direktorius Lauris Kivinenas. Vykdant evakuaciją į Švediją, ryšiais rūpinosi vadinamoji pasienio delegacija, vadovaujama pasiuntinybės patarėjo O. Wartiovaaros. Laplandijoje tie pasienio delegacijos nariai buvo nepaprastai įtakingi.

Rugsėjį vokiečiai netgi padėdavo šiaurės gyventojams persikelti į Švediją ir kitas vietas Suomijoje, nes manė, kad suomiai bėga nuo galimo rusų antpuolio. Tuo metu vokiečiai dar tikėjosi, kad kilus kovoms dauguma suomių kausis jų pusėje. Iš Laplandijos buvo evakuota daugiau kaip 100 000 žmonių, iš jų pusė – į Švediją. Civiliai nebuvo evakuojami tik iš Torniojokio upės slėnio, tariant, kad Švedija visai šalia. Klaidingai manyta, kad civiliai galės greitai persikelti per pasienio upę, jeigu paupyje vyks kovos.

Rugsėjo mėnesį Laplandijoje pasklido gandai, kad tuoj kils karas su vokiečiais ir visa sritis bus perduota Sovietų Sąjungai. Evakuacija dar pakurstė tuos baisius įtarimus. Tuometinio srities vadovo, lėno vadovybės patarėjo Gideono Nyholmo kalba per radiją nepadėjo, nes jam nepavyko tinkamai nusakyti susiklosčiusios padėties. Jo žodžius „turime palikti brangiąją Laplandiją“ žmonės suprato, kad reikės su visam atsisveikinti su gimtuoju kraštu.

Laplandijos evakuacija iš dalies buvo efektyvi ir dėl to, kad žmonės nenorėjo pakliūti rusams į nagus. Jie buvo pažinę galimos Sovietų Sąjungos okupacijos skonį per Tęstinį karą, kaimus puldinėjant rusų partizanams, kurie Laplandijoje, rytinio pasienio vietovėse, nužudė beveik 200 civilių – daugiausia niekuo nekaltų vaikų, moterų ir senukų. Pavyzdžiui, Lokos kaime moterys ir vaikai buvo gyvi sudeginti mokyklos pastate, kur ieškojo priebėgos.

Visa tai patyrusius suomius rusai ginė į kovą su ginklo broliais. Pirmieji Kontrolės komisijos nariai į Suomiją atvyko rugsėjo 22 d. Rusai, priklausę Komisijai, pirmiausia apsilankė vadovybės štabe Mikelyje ir pareikalavo duomenų apie internuotus vokiečius bei karo veiksmus šiaurėje.

[...]

Šiandien suprantama, kad per derybas Maskva diktatoriškai spaudė suomius. Rumunijai išvertus kailį, Raudonoji armija per ją nužygiavo į Bulgariją, Jugoslaviją ir Vengriją, o suomius prislėgė ir Bulgarijos likimas. Bulgarija nutraukė santykius su sąjungininke Vokietija, bet Sovietų Sąjunga atsidėkodama vis tiek paskelbė persimetėlei karą. Bulgarija stojo į karą prieš Sąjungininkus, ir rusai ją okupavo. Tokia laimė suomiams kėlė siaubą.

Suomiai negalėjo guostis ir iš Estijos ateinančiomis naujienomis. Pirmą derybų dieną, rugsėjo 14-ąją, Raudonoji armija vėl surengė ataką Narvos fronte, ir vokiečių divizijos buvo įtrauktos į Kuršo katilą. Baltijos šalis Raudonoji armija užėmė per porą savaičių. Visos aukščiau minėtos šalys buvo Sovietų Sąjungos satelitės iki 1989–1991 m.

Suomių derybininkai pirmojo posėdžio Maskvoje laukė visą savaitę. Rusai žaidė psichologinį žaidimą, kuris tikrai buvo efektyvus. Suomiai dvasiškai nepalūžo, bet išgyveno sunkiausią psichofizinį išmėginimą. Delegacijai grįžus į Suomiją, derybų dalyvį Eriką Heinrichsą reikėjo užmigdyti trims paroms, kad jis vėl galėtų dirbti.

Jau pati derybų pradžia buvo dramatiška, nes Suomijos vyriausybės vadovą Anttį Hackzellį ištiko insultas. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Molotovas išreiškė apgailestavimą dėl to, kas nutiko, ir iškart pareikalavo informacijos apie karo veiksmus prieš vokiečius. Išankstinėse paliaubų sąlygose buvo nurodyta, kad vokiečiai turi palikti Suomijos teritoriją iki rugsėjo 15 d. Tuo metu vokiečiai buvo persikėlę į Oulujokio upės šiaurinį krantą. Toks tempas Maskvai, aišku, nepatiko.

Gynybos ministras Rudolfas Waldenas, mėgindamas išlošti laiko, atsakė negavęs tikslių duomenų iš Šiaurės Suomijos. Ir pridūrė, kad vokiečius reikėtų internuoti po nurodytos datos. Waldenas dar pasiskundė, kad suomiai neturi reikiamų resursų internuoti vokiečius. Molotovas atsakė, kad Raudonoji armija suomiams padės, jei reikės. Spaudimas per derybas buvo nepakeliamas, pašlijo ir Waldeno sveikata. Vėliau, lapkričio mėnesį, jį ištiko paralyžius.

Hackzellį pakeitė iš Helsinkio atskraidintas užsienio reikalų ministras Carlas Enckellis, kuris, kaip ir tikėtasi, per derybas daugiausia klausėsi, ką kalba kiti. Kaip ir Waldenas, Enckellis tvirtino neturįs duomenų apie internuotus vokiečius. Jis teigė, kad aiškiai niekur nebuvo pasakyta, kas privalo nuginkluoti vokiečius. Iš visko sprendžiant, jis mažai ką žinojo apie padėtį Šiaurės Suomijoje. Enckellis taip pat tvirtino, kad Kemis, Rovaniemis ir Kemijervis yra suomių rankose.

Gal ir nežinojo, o gal melavo, nes rugsėjo 17-ąją per derybas Erikas Heinrichsas taip pat pagražino įvykius šiaurėje. Heinrichsas papasakojo apie kovas, per kurias suomiai kontratakuodami pasiekė Kyminkijokio upę. Tiesa, suomiai buvo pasiekę propagandinę pergalę rugsėjo 15 d., kai nuo Estijos prisiartinusiems vokiečiams nepavyko išsilaipinti Sūrsaryje.

Dominavimas Baltijos jūroje Vokietijos jūrų karo vadovybei turėjo esminę reikšmę; ypač laivyno grosadmirolas Karlas Dönitzas pabrėžė jo svarbą povandeninių laivų karo tęstinumo požiūriu. Dėl resursų stokos teko atmesti užmačią rugsėjo 3 d. užimti Alandų salas, bet rugsėjo 11 d. buvo patvirtintas įsakymas dėl Sūrsario operacijos. Vokiečiai suprato, kad per taikos derybas Suomijai tektų atsisakyti Sūrsario, be to, artėjo rugsėjo 15-oji – diena, kai vokiečiai turėjo palikti Suomiją. Jie nusprendė veikti, kol prie derybų stalo Maskvoje nepakeistas Sūrsario šeimininkas.

Vokiečiai manė, kad suomių įgula Sūrsaryje nesipriešins, ir ėmėsi išsilaipinimo operacijos, nors suprato, kuo rizikuoja. Atrinkus galinčius atsitraukti nuo tiesioginių pareigų vyrus, buvo skubiai sutelktas 2000 karių dalinys. Jam vadovavo komodoras Mecke, šiai operacijai gavęs daugiau kaip trisdešimt įvairių lengvųjų laivų.

Pasiekęs Sūrsario pakrantę, Mecke turėjo nusivilti, nes pulkininkas leitenantas M. J. Miettinenas salos atiduoti nenorėjo. Tad vokiečių puolimas, pradėtas apšaudymu iš laivo pabūklų, nebuvo sėkmingas. Suomiai turėjo aštuoniolika įvairių pabūklų ir atrėmė vokiečius. Vokiečių operacija baigėsi vos prasidėjusi. Trečiasis iš puolančių laivų nuskendo uosto akvatorijoje, ir kitiems buvo nelengva pro jį praplaukti. Vis dėlto vokiečiai užsiėmė placdarmą Sūrkiulėje, rytinės pakrantės šiaurinėje dalyje.

Iki ryto vokiečiai užėmė maždaug keturių kilometrų pločio ir kilometro ilgio ruožą. Paskui iš esmės viskas priklausė nuo suomių. Sunkiųjų ginklų vokiečiai jau negalėjo perkelti į sausumą, nes puolami suomių torpedinių katerių ir baimindamiesi rusų lėktuvų turėjo pasitraukti. Šaudmenų atsargos seko, ryšiai neveikė. Įsitvirtinę pozicijose, suomiai minosvaidžiais apšaudė vokiečius, kurie laikėsi uolyne. Ant akmeninių uolų nebuvo jokios priebėgos, ir suomiai kontrpuolimu suvijo vokiečius į tris apsuptis motti. Tie, kurie į jas pakliuvo, anksčiau ar vėliau turėjo būti sunaikinti. Vokiečiai paprašė leidimo atsitraukti taikiai, bet suomiai neleido. 17 val. 30 min. komodoras Mecke pranešė, kad vokiečių pajėgos pasiduoda be jokių sąlygų.

Miettineno vyrai per parą trukusias kautynes visiškai sumušė vokiečius. Manoma, kad iš 2000 operacijoje dalyvavusių vokiečių daugiau kaip pusė žuvo ir suomiai paėmė į nelaisvę apie 1200 karių, ir tai buvo pirmas konkretus ginklo brolybės žlugimo ženklas. Operacijos absurdiškumas atsiskleidžia prisiminus Narvos fronto padėtį. Estijai pakliuvus į Raudonosios armijos gniaužtus, vokiečiams užimti Sūrsarį nebuvo jokios prasmės. Vėliau vokiečių karo istorijoje Tanne Ost buvo vadinama viena beprasmiškiausių Antrojo pasaulinio karo operacijų.

Per kautynes Sūrsaryje žuvo 37 suomiai, 69 buvo sužeisti, aštuoni dingo be žinios. Šiuos suomių karius galima vadinti pirmaisiais didvyriškai žuvusiais Laplandijos kare. Gavęs žinią apie mūšius Sūrsaryje, ambasadorius Gripenbergas šitaip dėstė sarkastišką požiūrį į Suomijos užsienio politiką:

Taigi dabar kariavome prieš Vokietiją – dar vieną priešą prie viso būrio: Sovietų Sąjungos, Britų imperijos, Čekoslovakijos ir kai kurių naujojo pasaulio šalių, – tada nežinojau, kiek jų yra.

Pergalė Sūrsaryje Maskvos derybininkus nelabai paguodė. Skausmingą padėtį dar labiau paaštrino rugsėjo 18 d. per Berlyno radiją paskelbta žinia apie vokiečių pajėgų ir suomių pareigūnų bendradarbiavimą Šiaurės Suomijoje. Todėl esą vokiečiams pavyko evakuoti visą nuosavybę. Molotovas apkaltino suomių delegatus nutylėjus apie tai, ką paskelbė Berlyno radijas. Tad iš dalies patys vokiečiai buvo kalti, kad suomiams teko paspartinti karo veiksmus.

Baigiantis „deryboms“ Maskvoje, Molotovas padiktavo taikos salygas, o Didžiosios Britanijos pasiuntinys į tai beveik nesikišo. Tiesa, Didžiosios Britanijos dėka nutarta, kad ta taikos sutartis nebus galutinė. Rugsėjo 19 d. Suomija, Sovietų Sąjunga ir Didžioji Britanija pasirašė paliaubų sutartį, ir vienas iš Maskvoje parengtos sutarties punktų skambėjo šitaip:

Suomija įsipareigoja nuo 1944 m. rugsėjo 15 d. nuginkluoti šalyje likusias vokiečių karines sausumos, jūrų bei oro pajėgas ir perduoti jose tarnaujančius asmenis Sąjungininkų (Sovietų Sąjungos) Aukščiausiajai karinei vadovybei, kurios nurodymu vykdančiai užduotį Suomijos kariuomenei Sovietų Sąjungos Vyriausybė suteikia pagalbą. Suomijos Vyriausybė taip pat įsipareigoja internuoti jos teritorijoje esančius Vokietijos ir Vengrijos piliečius.

Sovietų Sąjunga iš esmės privertė suomius stoti į karą prieš vokiečius, ir tai puikiai atskleidžia jos diktatoriškų veiksmų modelį. Jau 1939 m. lapkričio mėnesį, prieš pat Žiemos karą, Molotovas Maskvoje suomiams pareiškė, kad po derybų politikai visa perduos kariškiams. Molotovas galėjo pakartoti tuos žodžius ir po penkerių metų, nes paliaubų sutartis taip pat buvo Laplandijos karo pradžios liudijimas. Tik šį kartą skirtumas tas, kad Stalinas norėjo pasinaudoti Suomijos kariuomene sovietų tikslams vykdyti.

[...]

Visai kas kita – Tornijo mūšių ir apskritai Laplandijos karo metu vykusi Vokietijos ir Sovietų Sąjungos propagandinė kova, abiem pusėms stengiantis paveikti suomių nuotaikas ir pažiūras. Ta kova prasidėjo dar prieš tikrojo karo veiksmus, Sovietų Sąjungai siekiant bet kokiomis priemonėmis nutraukti Suomijos ir Vokietijos brolybę. Štai ištrauka iš 1944 m. rugsėjo 7 d. laidos, transliuotos per Suomijos „Laisvės“ radiją, kuriuo naudojosi sovietai:

Šiaurės Suomijoje kalbama, kad ten esantys vokiečiai elgiasi labai akiplėšiškai. Sako, jie dieną naktį girti važinėja po Rovaniemį ir aplinkinius kaimus, sako, prisilėbavę jie tokie įžūlūs, kad vidury baltos dienos grobia moteris, kelyje įsisodina į automobilį ir vežasi į miškelį netoliese arba į karinį dalinį, kur visi būriu atlieka bjaurų darbą.

Sovietų propaganda suomių karių tikriausiai neveikė net pasikeitus aplinkybėms, nes tikrąją rytinio kaimyno prigimtį ir teisingumą jau buvo pažinę per Žiemos karą. Vokiečiai, aišku, stengėsi sustiprinti tą įvaizdį, kokį suomiai apie rusus susikūrė 1939–1944 m. Vokiečių propaganda buvo dvipusė, siekiant paskatinti ir saviškius. Vokiečiai norėjo parodyti Suomiją kaip šalį, kuri raudonajam velniui davė vieną pirštą. Štai pavyzdys iš 1944 m. rugsėjo 27 d. Vokietijos radijo laidos:

Bolševikai su liepsnosvaidžiais veržėsi į namus, tempė iš jų vyrus ir moteris ir degino gyvus. Sovietų teroras šalyje taip plinta, kad jau ir Pietų Suomijos žmonės bėga į Švediją.

Vis dėlto Suomijos sprendimas neigiamai paveikė vokiečių karių dvasią, ir tai iš karto pastebėjo lauko pašto cenzūra. Vokiečių kareiviai iš Suomijos į namus siuntė testamentus ir atsisveikinimo laiškus, nes daugelis jautė, kad padėtis beviltiška. Rusų propaganda kaip įmanydama stiprino slogias nuotaikas, todėl pasklido kalbos, kad Rendulicas atiduos savo kareivius į rusų belaisvių stovyklas. Ta pramanų propaganda buvo tokia paveiki, kad šio žodinio karo pasekmes turėjo slopinti Hitleris. Jis skyrė Rendulicui auksinį nacionalsocialistų partijos nario ženklelį, ir vokiečių pajėgoms tai buvo pateikta kaip didelis įvykis. Tuo norėta aiškiai parodyti, kad Hitleris tvirtai remia Rendulicą ir juo pasitiki.