Ugnė Litvinaitė. Kodėl #MeToo yra apie kiekvieną iš mūsų

Po kaulelį, po narelį skleidžiasi makabriška XXI a. stiliaus linčo scena.

Garbūs visuomenininkai ir filosofai, mokslininkai, menininkai, dėstytojai, redaktoriai … gydytojai, verslininkai, pardavėjai, kepėjai – tikroje vienybėje užsidegimu ir entuziazmu išaiškinti tiesą, visi supuolė į aktualias demokratinės visuomenės diskusijas – kaltos ar nekaltos, kalti ar nekalti.

Kavinėse, laikraščiuose, portaluose, socialiniuose tinkluose – kone viešosios erdvės gyvybingumo epogėjus! – istorijos analizuojamos su tikra aistra teisingumui, klasifikuojamos kruopščiai ir atsidėjus. Liudijimuose išskaitome veiksnumą nuo neveiksnumo, moralius asmenis nuo degradų, orumą išsaugojusias asmenybes nuo parsidavėlių. Juk mes – pažangi, teisinė valstybė. Kiekvienas nusipelno savo teismo ir savo advokato.

Empatijos ir emocinio palaikymo viltis, kurią kėlė #MeToo, išsigimė į viešą teismą. Deja, grįstu melagingais parodymais.

Taip, melagingais parodymais. Kiekvieno iš mūsų parodymais.

Mes drąsiai įsteigėm prisiekusiųjų instituciją, bet kiekvienas iš mūsų šiame procese pamiršo... ne, ne pasakyti #MeToo. Kiekvienas iš mūsų pamiršo duoti parodymus apie tai, ką žino apie šį nusikaltimą. O galbūt net atsisėsti į teisiamųjų suolą. Už melagingus parodymus, kaip ir nepranešimą apie nusikalstamą veiką ar bet kokios informacijos, aktualios teisėsaugos vykdomam procesui, nuslėpimą gresia sankcijos, todėl aš skubu apie jūsų indėlį čionai priminti. Stebiuosi, kad iki šiol visi tylėjo. Juk vyksta teismas!

Vyksta teismas, stot, motina. Kaip savo vaiką auginai? Ar kaip vaiką? Ar kaip būsimą moterį? Kiek kartų jai pasakei, „kaip čia atrodysi, Matas/Antanas/Petras daugiau į tave tokią nežiūrės. Greit susitvarkyk!“?

Kiek kartų įteigei jos kaip objekto idėją besiformuojančiai (ne)asmenybei?

O kaip elgeisi pati? Ar parėjus namo vyrui pirma dėjai maistą ant stalo, ar kaip lygiavertė su juo dalinaisi pareigom, o nenorėdama kažko daryti, mokėjai tai pasakyti? Ar, eidama įsikibusi jam už parankės, žemai leidai galvą priėjus kitam tau užgintos galingos giminės atstovui pasisveikinti su tavo vyru?

O gal šypsojaisi, norėdama patikti? O gal net... pataikavai? Kiek sykių savo kainą negailėdama, dukters akivaizdoj, braukei?

Vyksta teismas, stot, tėvai. Ar savo dukrą perspėjai?

Ar pasakei – čia tu, čia tu svarbiausia. Tu savo gyvenimo epicentre, ir nė vienas vyras nenusipelno valdyti tavo gyvenimo.

Ar bendravai su ja? Ar leidai jai pažinti t a v e, kad nereikėtų akis išdegus jai paskui bėgti ieškoti kito globėjo, tik tokio, kuriam teks jau kita kaina susimokėti už tėviško rūpesčio valandas?

O gal pats prievartavai? Kartais, truputį. Pašaukti nepakenks. Ar gėrei ir nebepameni, kelintoj klasėj Birutė? Birutė jau seniai Vilniuj, Vasaros gatvėj, tėvai. Nepastebėjai, kaip užaugo. Nepastebėjai ir kaip buvo sugniuždyta.

Vyksta teismas, stot, mokytoja. Ką savo gabiai mokinei sakei?

„Susiras vyrą ir išvažiuos ji iš čia [į sostinę/į užsienį/įterpti savą variantą]! Ieva pas mus protinga.“ Juk jei Andrius protingas, jis pats išvažiuos, sieks, grįš – ką norės, tą darys.

Ieva – jo nuolatinė klasės konkurentė, dažniausiai semestrą baigia pirmutinė. Bet Ievai, visgi, be vyro neišeis. Reik gi. Pagalbos.

Vyksta teismas, stot, močiute. Sese, teta, kaimyne, aukle, drauge (vyriškų atitikmenų vaidmenų atlikėjų, laimei ar nelaimei, kviesti neišeis, juk esame linkę juos atriboti nuo vaikų auklėjimo apskritai – nors gal kaip tik dėl to kaltinimų skaičius išauga?) Kokią pasaką Miglei sekei?

Ar tokią, kur ji oriai kovoja dėl savo idealų? Ar tokią, kurioje ji laukia to vienintelio savo išgelbėtojo?

Pamiršom duoti parodymus. Pamiršom, kad mes tas mergaites link tos prarajos ir stūmėm. Nuo mažens joms įdavėm Simone de Beauvoir aprašytą lėlę, įteigdami pasyvumą, aprengėm gražiom suknelėm ir išraitėm garbanėles, liepėm ramiai sėdėti, gražiai kalbėti, nepavargstant šypsotis, maloniai atsiliepti... ir kartojom, per pasakas, per pastabas, per projektuojamus jų ateities tikslus – kad moters realizacija šiame pasauly tik viena.

Nori sulaukti meilės? Vyrą gauk. Gavus – jam pasitarnauk. Neklausk. Ne tavo norai svarbu. Vyrą pamaloninti juk ar taip sunku.

Tik kartą jau pasirinkta, dėl vyro kovok. Dėl jo teikiamos užuovėjos kovok.

Tai – dar vienas naratyvas, kasdien mūsų pastangomis tebevirstantis socialine praktika, apie kurį norėtųsi pasikalbėt šiame kontekste. Laukiu, kada į posėdį iškviesime savo brolius, vaikinus. Ir save. Akistatoj siūlysiu klausti, kodėl jie mus turi globoti? Kodėl mes leidžiame jiems už tą taurę, puodelį vienos ar kitos substancijos, už kelionę, už butą, už bilietą mokėti? Kodėl taip norim susikurti hierarchinius santykius? Kad paskui jaustumėmės skolingos? Aš gi atiduosiu. Skolą. Lovoj.

Ten, kur kviečiama atjausti, o mes leidžiamės teisti, visų pirma į kaltinamojo poziciją statykime save. Nustebsime, kiek daug yra prisipažinti.

Ugnė Litvinaitė

Stiprios ir sėkmingos moterys Prancūzijoje stojo prieš #MeToo? Taip, stojo. Tik aš papildysiu už jas mūsų teisme davusius parodymus asmenis, net jei manęs, kaip ir jų, niekas neįgaliojo. Catherine Deneuve gyvena visuomenėje, kur moteriai, sveikinantis su šalia jos besibūriuojančiais vyrais, irgi paduodama ranka.

Catherine Deneuve gyvenime darė ką norėjo. Catherine Deneuve pasidarė abortą ir tai garsiai išspjovė tuomet jį draudusiai Prancūzijos valstybei į veidą, drauge su čia jau minėta Simone de Beauvoir, kovodama už moters teisę į savo kūną¹. Catherine Deneuve visada buvo sau savo galutinis tikslas. Ir kovoja ji ne prieš šitą judėjimą, o už – už savo laisvę flirtuoti.

Ir aš stoju, gal savaip, už mūsų laisvę flirtuoti.

Flirtuoti vieniem su kitais kaip lygūs su lygiais, bet – ir, o – svarbiausia – flirtuoti su šiuolaikiniu pasauliu pagaliau.

Pasakykime savo dukroms, kad jos gali būti sau visiškai pakankamos. Sustabdykime to naratyvo apie vyrą jos gyvenimo centre plėtojimą; nustokime jai pūsti miglą, esą ji per jį realizuosis. Nustokime mergaites auginti kaip pasyvias, reaktyvistines, nežinančias, ko jos nori ir ko jos yra vertos. Sustabdykime save nuo tos replikos, implikuojančios būtinybę patikti. Pamaloninti. Patenkinti.

Ir suturėkime savo liežuvius, jei gimėme po laiminga žvaigžde mano aprašytos realybės neperleisti per save. Ne visoms pasisekė. Nesvarbu ir kurioms ne. Bet ten, kur kviečiama atjausti, o mes leidžiamės teisti, visų pirma į kaltinamojo poziciją statykime save. Nustebsime, kiek daug yra prisipažinti.

^{1 1971 m. 343-ios prancūzės, tarp kurių ir Catherine Deneuve, pasirašė Simone de Beauvoir redaguotą manifestacinį tekstą „Aš pasidariau abortą“, reikalaudamos legalizuoti abortą (tuo metu abortas Prancūzijoje buvo draudžiamas). Šiandien abortas Prancūzijoje yra legalus ir valstybės kompensuojamas.}