Ištrauka iš laidos:
Migracijos departamentas paskelbė, kad ukrainiečiai aplenkė rusus ir tapo didžiausia užsieniečių bendruomene Lietuvoje – jų dabar yra 17 000. Galima sakyti, kad į Lietuvą atvažiavo papildoma „Nerinha“ ir „Harhždai“. Ir tai yra perpus daugiau nei pernai. Per metus Lietuvoje sparčiau augo tik kandidatų į Prezidentus skaičius.
Ką jie čia veikia? Lanko Konstantino Ostrogiškio paveldą. Taip, kokie du. Gesina šviesą oro uoste išvykstantiems lietuviams. Yra to. Ir ne, rinkimų komiteto „Už ukrainiečius!“ dar neturime. Kol kas pakanka tūkstančio savų komitetų. Dar nėra ir Lietuvos ukrainiečių rinkimų akcijos. Šitos ir nebus, nes ukrainiečiai tikrai netaps prorusiškais.
Bet dauguma dirba ten, kur Lietuvoje jau rimtai trūksta rankų.
Visų pirma statybos. Nereikia lažybų, kad ukrainiečiams čia aktualiausia. Pustrečio tūkstančio ukrainiečių su lietuviškomis vizomis, dar dalis nelegalų. Bet lietuviai nepiketuoja su riksmais „Chacholas atėmė mano darbą“, nes statybų sektoriui Lietuvoje trūksta daugiau nei 6 tūkstančių žmonių. Nes ką jau čia pyksi, kai ukrainietis tau trečdaliu pigiau sienas ištinkuoja.
Toliau, dar didesnė dalis dirba transporto kompanijose. Kitaip tariant – „fūristai“. „Fūristines“ vizas gauna net 70 procentų visų atvykstančių ukrainiečių.
Dalis ukrainiečių dirba pavežėjais. Laikom „čiūrikus“, kad čia ne tie patys „fūristai“. Yra net ir miesto legenda, kad kas antras Vilniaus pavežėjas yra ukrainietis ir jam labai sunku orientuotis mieste. Taip būna, kai turi tik Kijevo žemėlapį. Gaila, bet legendą daužo Taxify, kurie sako, kad turi tik 30 vairuotojų ukrainiečių.
Statybos, taksi, dar yra aptarnavimo sfera – visokios Katpedėlės, Barborytės klėčiai ir taip toliau.
Aišku yra dar ir ne visai legali rinka. Seniausios profesijos atstovių. Tam tikra prasme irgi statybos, tik kad ne namą jos mėgina pastatyt. Ukrainos merginos įpūtė naujų vėjų – pasak specialistų, kainos krenta, o kokybė kyla ir mūsiškėms jau reikia ieškoti būdų, kaip konkuruoti. Pavyzdžiui, pridėti nemokamų paslaugų. Jei valanda 100 eurų, o susisuki per 10 minučių, tai per likusį laiką dar kambarius išplaus, valgyt padarys, su žmona arbatos išgers ir palaikins tavo Feisbuko postus iki 2018 pradžios.
Įdomus dalykas – scenaristų komanda kaip niekada vieningai, kaip valstiečių frakcija Seime vieningai prašė Laisvės TV direktoriaus skirti pinigų praktiniams šio segmento tyrimams. Ir, ko gero, būtų gavę, bet direktorius išsigando, kad jeigu pervedinės už „sex, drugs ir rock and roll“, Swedbankas sąskaitą įšaldys. Et.
O aukštos kvalifikacijos vizų pernai išduota viso labo 88. Žodžiu įsivežame tik „fūristus“, statybininkus ir plaštakes. Na šitos gal pačios atskrenda.
Ukrainiečiai Lietuvoje dirba vis daugiau, bet ar uždirba? Na, pavežime tai tiek pat, kiek ir lietuviai. Taxify atstovai teigia, kad galima gauti 10–12 eurų pajamų per valandą.
Vairuotojai – kad gal realiau 6–7 eurai. O toliau – klausimas kiek dirbi. Užsidirbti galima, bet tam reikia būti nusiteikus paplušėti iš peties. Kitose srityse ukrainiečiai pasiruošę dirbti ir dirba už kokius €100 mažiau nei lietuvaičiai.
Vilkikų vairuotojai lietuviai uždirba apie €540, ukrainiečiai €425. Suvirintojai lietuviai €600, ukrainiečiai €500. Ir taip beveik visose srityse. Dabar laukiate, kad pasakyčiau, kiek prostitutės uždirba – vietinės ir ukrainietės? Nepasakysiu, nes žinau tik apie tuos, kurie dirba iš peties, scenaristai negavo pinigų tyrimui, tai rašo „belenką“.
Bet šitą situaciją turi spręsti visai neseniai pasirašytas Ukrainos ir Lietuvos susitarimas. Sutarta, kad nuo šiol už tą patį darbą vietiniai ir ukrainiečiai turės gauti tiek pat.
Ok, ukrainiečiai gyvena, uždirba, bet kaip gyvena? Juk visai paprasti žmonės. Niekuo nesiskiria nuo lietuvių Norvegijoje. Gyvena šešiese dviejų kambarių bute. O jei gauna bendrabutį, tai sugrįžta į studentavimo laikus.
Pavyzdžiui, darbininkams, kurie dirba visai netoli Vilniaus naktis kainuoja 6 euriukus. Dviviečiai, triviečiai kambariai, kaip tik patogiau. Štai skelbimo aprašymas : „virtuvė įrengta su buitine technika, dušas, belaidis iternetas visuose patalpuose, televizoriai kiekviename kambaryje, skalbimo mašina. Uždaras kiemas kur galėsitie pasistatyti automobili“. Skamba viliojančiai...
Kai kuriems kartais tenka tenkintis būdele ant ratų prie statybų aikštelės. Nebūtinai su internetu, bet mašiną bus kur pastatyti.
Tolimųjų reisų vairuotojams dėl apgyvendinimo lyg ir nebūtų didelio reikalo sukti galvos. Jie pastoviai kelyje. Valgo kelyje, miega kelyje… Nors miegot kelyje gal ir nėra geriausia mintis.
Tačiau įmonės „Transtira“ darbuotojai iš Ukrainos skundžiasi, kad namo, kuriame juos apgyvendino įmonė, šeimininkė labiau myli kates, negu juos. Smirdantys neskalbti drabužiai, po namus lakstantys katinai. Kita vertus, tai skatina mokytis lietuvių kalbos, nes visi ten gyvenantys nori perskaityti Biliūno „Kliudžiau“.
Dar viena sritis, kur mūsiškiai dairosi ukrainiečių, ir ne tik jų – aukštasis mokslas. Ir čia nekalbame apie aukštojo mokslo reformą, kur, tipo, prijungei vieną „univerą“ prie kito tam, kad išparduotum turtą. Ir ten, kur kažkada buvo štampuojami diplomai, bus štampuojami „Pakrantės kotedžai“.
Universitetams pradeda trūkti kokybiškų studentų. Geriausi mūsiškiai jau baigdami mokyklą žino, kad važiuos į Oksfordą, Sorboną, Haidelbergą, blogiausiu atveju į kokį nors Lydsą arba Piterboro politechninį. O jų vietas užpildo tokie, kurie pasirašyti vardu ir pavarde gali tik instagrame. Ir tik tada, jeigu parašą kažkas palaikins.
Va, ir bando mūsų universitetai žvejoti jaunas ir protingas sielas svetur.
Vilniaus Universitetas neslepia, kad ir jo kova kilti vis aukščiau geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų pirmajame penkiašimtuke yra visų pirma marketinginis planas kviesti mokytis čia tuos, kurie savo Kijevus ir Lvovus jau išaugo, o iki Oksfordų ir Kembridžių trūksta tiek drąsos, tiek praeinamojo balo.
Antai, Teisės fakultete jau aštuoneris metus rengiamos tiek bakalauro, tiek magistro studijų programos užsieniečiams. Kurių absoliuti dauguma iš Ukrainos, Baltarusijos ir Gruzijos.
Tai čia teisė, kuri, kaip ir visi socialiniai mokslai, visame pasaulyje turi tik vieną universalų bruožą – advokatui reikia mokėti. Honorarą.
O jau patys įstatymai skiriasi nepaisant visų globalizacijų.
Gi tokioje fizikoje, chemijoje ar biologijoje netgi to nereikia – Boilio–Marioto arba Gei–Liusako dėsnio visose šalyse vienodai užrašomi, o ir stataus trikampio įžambinės kvadratas visuomet bus lygus jo statinių kvadratų sumai.
Tai čia jaunus žmones pritraukti dar lengviau. Bet lieka klausimas – kas po to? Ar mes orientuojamės į tai, kad išmokome juos, žinoma, ne už savus, už jų pačių pinigus, tada jie grįžta namo, taiko įgytas žinias ir pasakoja bendraamžiams, kaip trejus metus gyveno keptomis bulvėmis, nu, žodžiu, grynai kaip mūsiškiai studentai?
Ar jie netyčia susipažįsta su žavia kursioke nuo Biržų, žingsnis po žingsnio, leiskite, aš jums pasieksiu knygą nuo tos viršutinės lentynos, o ką jūs vakarais veikiate, ir jau groja Mendelsono maršas, o mama iš Krivoj Rogo braukia ašarą, nes jos vaikis amžiams lieka Lietuvoje, ir anūkai nesupranta, kokie skanūs lašiniai su horilka. Džiaukimės – vis ne švedas.
Žodžiu, grynai kaip su mūsiškiais išvažiavusiais mokytis svetur.
Ir šiaip žiūrim į ukrainiečius svetur ir matom save pačius prieš šiek tiek metų. Darbai ne patys fainiausi, atlyginimas geresnis nei namuose, bet ne stebuklas, gyvenimo sąlygos ne Ricas ir net ne Ecohotel, visada bus norinčių tave apsukti. Kažkas nesumokės algos, kažkas duos ne tokį darbą, kokį žadėjo, kažkas pasakys, kad reikia kirčiuoti TrakAI, o ne TrAkai. Žmonės yra žiaurūs.
Ir integracija. Nemaža dalis lietuvių, išvažiavusių greito svaro sterlingų, nusėdo salose visam laikui. Taip gali nutikti ir su ukrainiečiais Lietuvoje. Ir jau nutinka.
Viena iš tokių sėkmės istorijų – Naujoji Akmenė. Taip, jūs ką tik viename sakinyje išgirdote žodžių junginius „sėkmės istorija“ ir „Naujoji Akmenė“.