Antrojoje fronte rašyto dienoraščio dalyje Arūnas Kumpis išsamiai pristato dar penkias misijas, kuriose jis dalyvavo nuo 2023 m. sausio iki rugsėjo pabaigos. Jau antrus metus už Ukrainos laisvę kovojantis savanoris iš Lietuvos atskleidžia šio brutalaus karo kasdienybę, kur vis didesnę reikšmę įgyja šiuolaikinės technologijos. Tokiame kare niekada negali prarasti budrumo, kad pats netaptum priešo taikiniu...
Vladimiras Putinas rusams žadėjo lengvą pergalę per tris dienas, tačiau, susidūręs su įnirtingu Ukrainos gynėjų pasipriešinimu, turėjo atitraukti savo ordas iš pradžių nuo Kyjivo, vėliau nuo Charkivo, o galiausiai ir nuo Chersono. Ukrainiečiai, po beveik dešimt mėnesių trukusių įnirtingų gynybinių mūšių užleidę okupantams Bachmutą, pradėjo kaupti jėgas būsimam kontrpuolimui. Laukė žiauri ir ilga egzistencinė kova.
Knygoje pasakojama apie įvykius Donbaso fronte – Bachmute ir Donecko apylinkėse, kur autoriui daugiausia ir teko kovoti. Daug dėmesio skiriama prieštankinių raketų kompleksų, FPV dronų kamikadzių, taip pat žvalgybos ir diversijų misijų aprašymams. Neįtikėtina tai, kad dauguma aprašomų kovos scenų iliustruotos autentiškais vaizdo įrašais. Jų nuorodos pateikiamos konkrečios dienos įrašo pabaigoje.
Perskaityti šią knygą rekomenduoja ir žurnalistas Edmundas Jakilaitis: „Arūno karo dienoraštis yra nepaprastai įtraukiantis – vieną dieną keičia kita, vienas užduotis kitos. Rydamas puslapius, taip įsitrauki, kad pamiršti, jog tai ne įtaigus pramanytas pasakojimas, o tikras gyvenimas. Drąsaus lietuvio savanorio užrašai svarbūs daugeliu prasmių – naudingi siekiant suprasti, pajausti ir, žinoma, pasiruošti.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Apie motyvaciją (vasario 12 d.)
Šiandien taip pat planavome ieškoti taikinių Bachmute, tačiau jau vakar kilo abejonių, ar oro sąlygos leis tuo užsiimti. Atsikėlus ryte, tos abejonės pasitvirtino: lauke snigo ir pustė. Vėjo greitis siekė apie 20 metrų per sekundę. Tokiu oru nepavyks nei skraidinti dronų, nei ką nors įžiūrėti per „Fagot“ optinį taikiklį. Nusprendėme likti bazėje ir užsiimti būsimų veiksmų planavimu. Man tai buvo puiki proga pamąstyti, susidėlioti mintis ir pirmiausia sau pačiam atsakyti į klausimą: „Kam ir dėl ko visa tai darau?“
Motyvacija? Pastaruoju metu dažniausiai man užduodamas klausimas (neskaitant klausimo „Kiek rusų nužudei?“) skamba taip: „Kodėl nusprendei vykti kariauti į Ukrainą?“ Atsakymas lyg ir paprastas, bet kartu sudėtingas. Pirmiausia todėl, kad negalėjau sau leisti televizoriaus ekrane ramiai stebėti, kaip visai šalia vyksta tokia neteisybė. Žudomi niekuo nekalti žmonės, griaunami jų namai. Esu per daug jautrus. Be to, esu tikras, kad abejingumas daromam blogiui leidžia jam dar labiau išsikeroti. Neabejingi žmonės prisideda kas kuo gali. Vieni remia pinigais, kiti daiktais, dar kiti vyksta kovoti.
Antra, jei gerai suprantu rusų (būtent rusų, ne kažkokio Putino ar kito jų pasirinkto lyderio) mąstyseną, sėkmės Ukrainoje atveju jie neketina tuo apsiriboti. Jų siekis – atkurti Rusijos imperiją, kurios ribos apima ir Baltijos šalis. Todėl logiška būtų juos stabdyti Ukrainos teritorijoje, o ne Lietuvoje.
Na, ir trečia. Ukrainiečius laikau mums broliška tauta, su kuria mus sieja bendra istorija, su kuria kadaise turėjome bendrą valstybę. Kaip nesuprasčiau brolių latvių, jeigu jie mums nepagelbėtų bėdoje, taip nesuprasčiau ir lietuvių, jeigu mes nepadėtume ukrainiečiams.
Kodėl pradėjau rašyti? Per pirmąją savo misiją fronte atsidūriau labai staiga, vos ne kitą dieną po atvykimo. Negana to, iškart patekau į artilerijos apšaudymą. Šokas organizmui staiga suvokus, kad čia tave kiekvieną minutę gali užmušti, yra milžiniškas. Galite net nebandyti to įsivaizduoti, nes nepavyks. Vieni tai patyrę fronte iškart palūžta, tampa vadinamaisiais „penkišimtiniais“ (turinčiais psichologinių problemų) arba pradeda ieškoti įvairių gudrių būdų išsisukti. Kiti kažkaip su tuo tvarkosi.
Vieną vakarą grįžęs iš fronto, pasiėmiau dienoraštį ir pradėjau užrašinėti savo dienos patirtį. Pastebėjau, kaip nuo to palengvėja. Rašiau visos pirmosios misijos laikotarpiu. Vėliau daviau paskaityti vienam iš draugų ir padrąsintas, kad tekstas gana sklandus ir įdomus, pradėjau galvoti apie knygą. Vėlesnių misijų metu rašiau jau ne į bloknotą, o į „Notepad“.
Publikuodamas savo dienoraštį, siekiau kelių dalykų. Pirma, įkvėpti lietuviams pasitikėjimo savo jėgomis, parodyti, kad nesame tik avys, paklusniai lipančios į Sibiro kryptimi riedančius gyvulinius vagonus, kad turime pakankamai ryžto ir pasitikėjimo savo jėgomis, kad galime pasipriešinti neteisybei ir priespaudai, kad esame garbinga, laisvę mylinti tauta.
Antra, atkreipti politikų bei jėgos struktūrų, atsakingų už mūsų šalies gynybą, dėmesį į tai, kad potencialus mūsų priešas nestovi vietoje. Jis taip pat progresuoja. Ir jei mes norime veiksmingai pasipriešinti, taip pat neturime stovėti vietoje. Privalome perimti ukrainiečių patirtį, keisti pratybų programas bei planus, atsižvelgdami į šiandienos realijas.
Tiesą sakant, buvau priblokštas pamatęs, kaip mūsų kariuomenės vadai, prisidengdami nesikišimo politika, stengiasi nepastebėti mūsų, kariaujančiųjų Ukrainoje. Niekas nereikalauja mūsų pripažinti oficialios valdžios siųstais kovotojais, bet būtų išmintinga bent jau perimti kovos lauke sukauptą patirtį. Juolab kad tai nieko nekainuoja. Kartais į pasiūlymus ateiti ir pasidalinti patirtimi išgirsti arogantiškus vadų atsakymus, pavyzdžiui: „Ateis čia kažkoks... ir pradės mums aiškinti, kaip reikėtų kariauti!“ Tai palaukite! Kas kitas, jei ne tikrovėje kariavę ir kariaujantys asmenys turėtų patarti, kaip tai geriau daryti? Deja, tokia realybė. Tikiuosi, didesnis viešumas ją kažkiek pakeis.
Kuo visa tai baigsis? Nesu didelis optimistas. Nemanau, kad artimiausiu metu baigsis rusai ar jų sviediniai. Nemanau, kad jie susitaikys su pralaimėjimu. Dar labiau netikiu, kad viskas pasibaigs Putinui susirgus kokia nors nepagydoma liga ir numirus. Labiau tikiu, kad mažesnio ar didesnio intensyvumo karas tęsis dar ilgai. Tam, kad laimėtų ukrainiečiai, reikėtų kovos lauke išžudyti ne mažiau kaip trečdalį rusų, nes tik tokio masto nuostoliai galbūt priverstų juos susimąstyti. Rusų pergalei pakanka, kad Vakarai liautųsi rėmę ukrainiečius, o tai, žinant, kiek yra investuota į Ukrainos kovą, taip pat mažai tikėtina. Maža to, Lenkijai ir Baltijos šalims gyvybiškai svarbu, kad Ukraina atsilaikytų, todėl mes ir mums artimos šalys (turiu omenyje ne vokiečius) rems ukrainiečius iki pat galo.
Nenoriu gąsdinti skaitytojų, tačiau pats matau daugiau prielaidų, kad visa tai greičiau išsirutulios į Trečiąjį pasaulinį karą, nei artimiausiu metu pasibaigs.
