Dienoraščio autorius – nei žurnalistas, nei rašytojas. Knygą parašė savanoriu į karą išėjęs teisininkas, mokslų daktaras, teisėjas, dėstytojas A. Mamalujus.
Nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2015 m. kovo 2-osios jis, mūšio lauke tapęs snaiperiu, kariavo Donecko srityje, 2014 m. rugsėjį ir 2015 m. sausį kovėsi Donecko oro uoste ir buvo apdovanotas III laipsnio ordinu „Už narsą“.
Viename interviu autorius sakė: „Kasdien kare užrašinėjau po kelias eilutes apie tai, kas vyko. Norėjau, jei liksiu gyvas, papasakoti, kaip kovėsi mano karo draugai, kad jų kova nebūtų pamiršta. Jau vėliau, kai tarnavau pasienyje, išskleidžiau šiuos užrašus į dienoraštį. Pirmaisiais jo skaitytojais tapo mano karo broliai, drauge kariavę žmonės.“
Dienoraštis rašytas išmaniuoju telefonu karo stovyklų palapinėse, apgriautame Donecko oro uoste. Ir, kaip teigia autorius, jame pasakojama ne apie didvyrius ar šventuosius, o apie savo gyvybėmis rizikavusius paprastus žmones, kurie stengėsi kovoti taip, kad karas neateitų į jų namus, kovoti kuo geriau, nes jie visi kovėsi už savo Tėvynę.
„Karo dienoraštis“ dedikuotas 93-iosios gvardijos mechanizuotosios brigados kariams, A. Mamalujaus bendražygiams. Ir gyviems, ir žuvusiems mūšio lauke.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Nieko itin įdomaus, taip – pora išvažiavimų lydint brigados vadą į Peskus, į Vodianę… Na, kartais pašaudo. Pats įdomumas bus rytoj: išeiname į Donecko oro uosto meteorologinę stotį.
Kariausime pamainomis: kiekviena pamaina – 4–5 žmonės 4–5 paroms. Užduotis – sustiprinti meteorologinės stoties įgulą, atremti galimas atakas, vykdyti snaiperių užduotis.
Iš pradžių grupės, kurios sudėtyje Romaška, Žeka, Vladas Pelšas ir Sania Panda, vyresniuoju turėjau būti aš. Bet Vania Lesikas, būdamas veiksmo žmogus, sužinojęs, kad numatomos tokios „linksmybės“, įtikino Kuopininką išsiųsti į Meteo ir jį.
Taip Sania Čiuvakovas, nepaisant protestų, lieka bazinėje stovykloje, o grupės vyresniuoju eina Vania.
Aš imu šautuvą, APS ir geriausią kuopoje termovizorių. Vania ir Ženia Ščerbina – АKS su buožėmis. Romaška – mano RPK. Vladas – АКМ su PBS. Dar vešimės PKMS be stovo. Minosvaidžių neimame – meteorologinėje stotyje jų daug.
Internete randu palydovinį žemėlapį. Matuoju atstumus, kurių gali prireikti man ir kulkosvaidininkams: Meteo–senasis terminalas, Meteo–pakilimo takas, Meteo–vairavimo takas, Meteo–vienuolynas… Viską užrašau popiergalyje ir dubliuoju į išmanųjį. Tą popierių, beje, saugau iki šiol.
Paimu porą termoapatinių komplektų, porą fliso kepurių, termokojinių atsargų. Kuopininkas padovanojo man pirštines – tiksliai pagal mano užjūrio maskuotės kostiumo spalvas. Tik kur gavo?! Labai malonu...
(...)
Išvažiavome sutemus. Sania Čiuvakovas už vairo, mazdos salone Kuopininkas, aš ir Vania. Ženka, Vladas ir Romaška – kėbule. Paskui mus važiuoja mašina su „Dešiniuoju sektoriumi“, jie taip pat veža savo grupę į Donecko oro uosto meteorologinę stotį.
Praėjome tyliai, be šaudymų. Išsikrovėme, atsisveikinome.
Meteorologinėje stotyje per mūsų pamainą susirinko labai įdomi kompanija.
Vienos vadovybės ten nebuvo. Pats vyriausias pagal amžių dėdė – Padniestrės ir Čečėnijos karų veteranas, vardu Andrejus Pastušenka, šaukinys Pelėkas. Jis tarnavo UNO batalione. Ėjo įgulos komendanto pareigas, prižiūrėjo, kad visi laiku pakeistų vieni kitus pozicijose, palaikytų radijo ryšį su brigada.
Pats jis į tuos savotiškus budėjimus irgi ėjo, šaudė. Sunkiais gynybos momentais išbėgdavo po apšaudymo, kad padrąsintų savo vaikinus iš UNO, stovinčius pozicijose. Geras dėdė.
Iš kitų UNO bataliono karių išsiskyrė vaikinas su šaukiniu Beteris. Tokią pravardę gavo, nes būdamas šauktiniu buvo BTR bokšto šaulys. O dar jis sakė, kad sudegino milicijos BTR Maidane.
Iki UNO Beteris tarnavo batalione „Šachtiorsk“. Kai sužinojau tai, iš karto jam viską priminiau: ir tai, kaip jie į Pervomaiskę su mumis nenuėjo, o pasiliko šaltuke pagulėti. Ir Vanios Lesiko šalmą, kuriam jie Peskuose „kojas primeistravo“.
Juokais, aišku. Ką jau čia kaltinsi, jei kita mina – „šimtadvidešimtinė“ gali ne į lauką už tvoros, bet į stogą įsmigti. Ir ištaškyti tą, kuris kaltina, ir tą, kuris atsakinėja…
Kartu su mumis į meteorologinę stotį atvyko keletas „Dešiniojo sektoriaus“ žmonių.
Tarp jų buvo ir Ilja Bogdanovas, RF federalinės saugumo tarnybos pasienio pajėgų karininkas, atvykęs į Ukrainą kariauti mūsų pusėje.
Ilja spėjo dalyvauti karinėse operacijose Dagestane. Iki atvykimo čia, į Meteo, kariavo dispečerių bokšte.
Žmogus jis labai palenkiantis į savo pusę. Bet niekaip netilpo galvoje: ko reikėjo antros kartos karininkui prisidirbti savo Vladivostoke, kad viską mestų, nusispjautų į priesaiką ir atvažiuotų čia kovoti už Ukrainą?!
Bet kariavo Ilja narsiai. Tiesiog pati „Dešiniojo sektoriaus“ karo koncepcija Meteo man buvo ne prie širdies.
Snaiperiai išmokyti tuščiai šovinių neleisti. Vienas šovinys – vienas priešas, tai teisingas būdas. Iki senojo terminalo 1300 metrų, iki vienuolyno – 1700–1800. Net geriausiam kuopoje SVD su aštuonių kartų priartinimu atstumas, švelniai tariant, ribinis ir užribinis.
Per visą buvimą meteorologinėje Donecko oro uosto stotyje iššoviau kartą.
Giedrą dieną iš pozicijos „Kabina“ į artimą taikinį. Kai separai, perbėgdami pro tvoros skylę, pasirodė už krūmų. Jie tada eilinį kartą atėjo mūsų pagąsdinti, vogų pamėtyti.
Tikėdamiesi juos prigauti, mes su Romaška atbėgome į kabinutę, kur stovėjo (tiksliau, sėdėjo, nes „Utios“ prišaudė kaip reikiant) Pelšas ir jaunas UNO kareivis…
Tik vienas šūvis!
Bet dėl šio šūvio rezultato esu tikras.
Gerai, apie tokius dalykus nei kalbėti, nei rašyti nemėgstu… Tiesiog iki šiol pikta prisiminus, kaip „Dešinysis sektorius“ be jokios prasmės degino šovinius, šaudydami iš RPK už pusantro kilometro!
O juk sakiau – ir Iljai, ir Remui, net pirštais rodžiau: priešininką turime rimtą, o Luhansko šovinių gamykla priklauso separams! Sudeginsime iš kvailumo viską, ką turime, – iš kur naujų paimsime? Durklų atakų užsimanėte?
Bet „Dešinysis sektorius“ mano argumentų nepripažino. Jų vienas atsakymas:
– Bet kokį šovinių kiekį pas kariškius už degtinę nupirksime!
Na ir ginčykis su jais…
Remas, beje, tai Ruslanas Kačmala, „Dešiniojo sektoriaus“ žmogus, – kraštietis iš Charkovo. Tvirtas toks vaikinas, narsus. Taip pat pašaudyti į baltą šviesą didelis mėgėjas.
Buvo dar iš „Dešiniojo sektoriaus“ Teisės akademijos studentas. Atrodo, diplomantas. Tame pačiame fakultete mokosi kaip ir mano dukra. Šį fakultetą ir aš kadaise baigiau…
Buvo keli žmonės iš bataliono „Dnipro-1“. Jie kaip tik kitą dieną rotavosi, atvažiavo kiti. Vieną jų, iš Krymo, su kuriuo ilgai kalbėjomės apie mūsų karą, po demobilizacijos atsitiktinai sutikau Kijeve…
Svečiavosi meteorologinėje stotyje ir visiškai civilis žmogus, bet turintis šaukinį Profesorius. Tai buvo Aleksejus Garanis, tikras politologijos profesorius iš Kijevo Mohylos akademijos. Per žiemos atostogas atvažiavo į frontą savo akimis pažiūrėti, kas čia kaip, palaikyti karių. Naujus metus šventė Peskuose, o Kalėdas nusprendė atšvęsti meteorologijos stotyje. Drąsus žmogus!
Atvykę sutikome Meteo du žurnalistus. Vaikinai iš dokumentinio kino grupės „Babylon’13“ kūrė filmą apie karą. Jie prabuvo su mumis iki kitos dienos galo.
O dar per mūsų pamainą buvo du artilerijos koreguotojai iš 81-osios desantinės brigados. Sausio 7-ąją atvyko grupė specnazo karių iš 3-iojo pulko. Beje, ta pati grupė, kurioje tarnavo mūsų Rustamas! Pats jis, deja, neatvažiavo: sunkiai susirgo.
Tik atvykę mes su Romaška pradėjome, kaip sakoma, ginti objektą. Kalvoje, pridengiančioje meteorologinės stoties pastatą iš rytų, buvo iškasti apkasiukai ir įrengtos pozicijos. Jos vadinosi „Kabina“ ir „Šiaurė“. „Kabina“ – apkasas kalvos viršūnėje, iš dalies perdengtas betono plokšte ir einant frontui išklotas šaligatvio plytelėmis. Iš viršaus apkasą dengė nedidelė faneros kabina.
Pozicija „Šiaurė“ buvo įrengta šiauriniame kalvos šlaite. Tai buvo įkastas į šlaitą pusiau dzotas, pusiau blindažas.
Abiejose pozicijose buvo radijo stotis ir termovizoriai, tiesa, nelabai geri – mūsų termovizorius buvo geresnis.
Vanią Lesiką iš „Dešiniojo sektoriaus“ Remas įkalbėjo eiti į žvalgybą. Na, Vanios tokiam reikalui ilgai kalbinti nereikia. Vladas su savo begarsiu pridengė jų pasitraukimo kelią.
Šią naktį buvo palyginti tylu: meteorologinės stoties kryptimi kartais šaudavo separų „Utiosas“ ir retai sušvilpdavo atskrieję šoviniai. Dažnai šūvių nesigirdėjo, tik staiga: dzinnn! – kulka pataiko į radiolokacijos bokštą! Dzinnn! – dar viena! Dzilin! – o čia, panašu, atskrido 12,7. Bum! – kulka įskriejo į kabiną…
Šviesiame žiemos dangaus fone ryškiai matėsi naujasis terminalas. Terminalo stoge blyksėjo ugnelė. Kažkur ten dabar bandė užmigti arba atvirkščiai – bandė įsižiūrėti į tamsą žvalgas Vania Mirošnikas…
Vania leitenantas nuėjo su Remu į žvalgybą naudingai. Pašliaužė, apžiūrėjo separų iškastus tunelius į šiaurės rytus nuo meteorologinės stoties, po to nuėjo prie sugriauto degalų vežimo mašinos pažiūrėti, kur stovi separų tankai.
Pirmą naktį miegojau štabo kambaryje. Na, kaip miegojau: ten labai nepamiegosi, visą laiką žmonės šmirinėja, be to, ir antrą kartą naktį reikėjo į poziciją išeiti. Vaikinai nusižiūrėjo kambarį pastato gale, bet jį dar reikėjo sutvarkyti.
Kitą dieną pradėjo staiga šalti.
Kai dabar žiūriu internete orų archyvus, matau, kad kitos trys dienos – 2015 metų sausio 6–8 d. – buvo neįprastai šaltos tą keistai šiltą žiemą.
2014–2015 metais prie Donecko daugumą žiemos dienų buvo pliusinė temperatūra. Ir tik per tas tris mūsų pamainos dienas temperatūra nukrito iki -28 °C su vėju.
Šaltis plyname lauke buvo žiaurus. Buvau su dviem kepurėmis – fliso ir megzta. Ir vis vien neapsisaugojau: sausio 7 d. galiausiai susirgau…
Sausio 6-osios ryte padėjau vaikinams baigti tvarkyti mūsų kambarį. Jis buvo visiškai mažutis, bet sugebėjome įrengti ten keturias vietas ant aukštų stalų. Penkta miegamąja vieta tapo apversta siaura spinta. Žmogus ant jos visas netilpdavo, kojas tekdavo sulenkti.
Pramušėme skylę lubose, išvedėme krosnelės kaminą, įtaisėme duris.
Meteorologinėje stotyje visko buvo sočiai: maisto, vandens, šovinių. Koridoriuje stovėjo krosnelės, gulėjo malkų, glėbiai „Aglenių“, RPG-7 užtaisai, dėžės su šoviniais. Užkrautas šovinių atsargų buvo ir apkasas „Kabinoje“. Atskiras apkasas, taip pat perdengtas plokšte, buvo iškastas kieme. Ten buvo saugomi granatsvaidžiai, granatos, PTRK raketos.
Buvo Meteo ir PTRK „Fagot“, ir SPG-9, ir du AGS-17. Už tvoros savo valandos laukė pora MON-50, laidai buvo išvesti į elektros skydinę.
Bendrai su minomis reikalai meteorologinėje stotyje buvo nekokie. Štabo kambaryje žymikliu lentoje buvo nupaišyta apytikslė perimetro ir pastatų schema. Toje schemoje buvo pažymėtos atotampų (vėl preliminariai) ir monkų (gana tiksliai) pastatymo vietos.
Pasikartosiu: vienos vadovybės nebuvo. Ir įvairūs padaliniai skirtingai rotavosi. Todėl tai, kas, kada ir kur konkrečiai už tvoros statė atotampas, meteorologinės stoties gynėjai įsivaizdavo labai miglotai.
Vania taip pat užsidegė idėja įrengti atotampą, ir mes su juo kelias valandas prisukinėjome granatas prie metalinių kuolelių, rišome vielą. Tiesa, pritaisyti granatų taip ir nepavyko: prasidėjo toks stiprus apšaudymas, kad išeiti už tvoros net trumpam nebuvo jokios galimybės.
Mūsų Vania labai patiko Pelėkui savo kaip vado sumanumu ir pasiryžimu, ir Pelėkas dosniai išskyrė mums naujus šiltus miegmaišius.
Mes ir toliau eidavome į pozicijos kalvą bei naktimis apeidavome perimetrą.
Separai šaudė iš stambių patrankų ir iš paprastų šaunamųjų ginklų. Dažnai varė iš AGS ir minosvaidžių.
Ypač smagu buvo stebėti ir klausyti, kaip „Dešinysis sektorius“ šaudo iš RPK į tolimus tikslus, esančius už taikymo nuotolio ribų. Muša, muša, prašydami atsako, ir pagaliau – bliums! Atsakas atskrenda. Į mus visus. Tik labai jau neproporcingai sunkus būdavo atsakas: 120 mm.
Na, tam ir karas.
Mūsų artilerija taip pat netylėjo – šaudė ir į Spartaką, ir į „Volvo centrą“, ir į separų pozicijas prie vienuolyno.
Girdi racijoje:
– Senelis rūko, senelis rūko!
Tai mūsų reaktyvininkai paleidžia į separus savo 122 mm kalibro „cigaretes“.
Telefono ryšys Meteo buvo visai neblogas. Per vieną trumpą pokalbį su namiškiais sužinojau, kad Stepano Dmitrijevičiaus Calino, mano logikos dėstytojo iš Nacionalinės Ukrainos teisės akademijos, sūnus neseniai žuvo čia, mūsų vietose, prie Donecko.
Paskambinau savo senam Mokytojui, papasakojau, kur esu, pareiškiau užuojautą… Sėdėdamas meteorologijos stoties koridoriuje tarp šovinių dėžių, butelių su užšalusiu vandeniu ir granatsvaidžių, girdėjau ragelyje nelaimės palaužto kadaise išskirtinai linksmo žmogaus, daugelio studentų kartų numylėtinio, puikaus oratoriaus balsą…
Bausime niekšus!
Sausio 6 d. stovėjau „Kabinoje“, kai Remas ir Ilja iš „Dešiniojo sektoriaus“ užlipo ant radiolokacinio bokšto. Ten jie iškilmingai saliutuodami iškėlė šalia geltonos ir mėlynos raudoną su juoda vėliavą. Vaikinai iš „Babylon’13“ visa tai nufilmavo.
Deja, ilgai vėliava neišsilaikė. Separai kažkodėl įsižeidė, bandė, bandė ir vis dėlto nurėžė vėliavos stiebą iš NVS „Utios“. Bet po to vėliavą vėl iškėlė: per Koso pamainą meteorologinėje stotyje vėliava vėl, kaip sakoma, išdidžiai plevėsavo.
Separai iš viso neleisdavo mums nuobodžiauti – nuolat prisėlindavo prie tvoros, primėtydavo iš vogų, pašaudydavo. Mes skolingi nelikdavome.
Vania su Romaška atitempė AGS ir azartiškai mėtydavo iš jo granatas į žaliąjį ruožą į rytus nuo Meteo. Mes su Ženka sėdėjome ant kalvos ir bandėme fiksuoti sprogimus, kad galėtume koreguoti ugnį.
Vėlyvą vakarą sausio 7-ąją pajutau, kad visai susirgau: temperatūra, intoksikacija, kosulys. Meteorologinėje stotyje buvo daug karštį mažinančių miltelių ir dvi likusias iki pasikeitimo paras laikiausi daugiausia vartodamas „Coldrex“. Valgyti nesinorėjo.
Vania pasiūlė keistis dviem dienom anksčiau, bet aš, aišku, atsisakiau. Tada jis atleido mane nuo budėjimų šaltyje, ir išbėgdavau tik pagal aliarmo signalą, kai prie meteorologinės stoties artindavosi separai...
Rūsys Meteo – tik vienas, visiškai mažutis, nepritaikytas slėptis nuo ugnies. Tai gyvenamoji patalpa, ten gyvena „Dešinysis sektorius“. Keletas kambarių buvo sugriauti, langai ir durys išdaužyti. Likusiuose kambariuose grūdosi gynėjai. Keletas žmonių gyveno žeminėje, iškastoje tiesiog kieme priešais pastatą.
Sausio 8 d. sutemus apšaudymas sustiprėjo kelis kartus. Minos sproginėjo aplink stotį. Perdanga iš vienos betono plokštės „šimtadvidešimtinei“ ne kliūtis. Tai aiškiai patvirtino skylė koridoriaus lubose.
Separai, prisidengdami tamsa, priėjo arčiau, kažkur į žaliąjį ruožą, AGS ir šaudė dar ir iš jo.
Buvo sunkiai sužeistas Pelėkas. Dėdė nuėjo, kaip ir visada tokiais momentais, padrąsinti savo vaikinų. Atsišaudantį nuo bėgiojančių žaliajame ruože separų jį užklupo sprogimas.
Kai įėjau į štabo kambarį, jį jau paguldė ant sofos, perrišo. Jis gulėjo ant nugaros, sulenkęs kojas per kelius. Skeveldrinis sužeidimas į pilvą… Nestenėjo. Kalbėjo ramiai, butorfanolio jam nesuleido. Tai ir kentėjo iki evakuacijos. Geležinis senis!
Mašina sugebėjo prasiveržti jį paimti tik po kokių keturių valandų…
Dengiant artilerijos ugniai separai prisėlino iki pat tvoros. Pradėjo apšaudyti pastatą ir mėtyti vogus ir į perimetro vidų.
Mūsiškiai kaip tik buvo poilsio pamainoje. Vania liepė rengtis: išeiname visa grupe į kiemą.
– Žodžiu, tai velniava! Mūsiškiai ten susigrūdo visi koridoriuje, išsirikiavo kolona po vieną. Vienas iššoka į gatvę, iššaudo porą serijų vėduokle – ir atgal! Po to kitas iššoka! Konvejeris, kad tau kur, b...t! Išeiname, valysime perimetrą!
– Vania, aš šautuvo neimu, kokia nauda iš jo naktį 50 metrų atstumu?! Einu vien su APS.
– Gerai! Visiems paimti racijas! Pelšai, išeisi su mumis, ir, jei kieme bus švaru, liksi su šiais „konvejerininkais“, stebėsi, kad netyčia mūsų iš koridoriaus nenušautų! Sania, imk termovizorių, išrinksi tašką kieme, kur pamatysi pederastus, – mus užvesi! Eime!
Išbėgome į koridorių, prasibrovėme per jame stovinčių karių minią. Vaikinai po vieną iššokdavo į pastato šoninį išėjimą ir šaudavo. Šalia štabo kambario išėjome į kiemą per užpakalines duris, nubėgome į dešinę, prie kalvos, aplenkdami namą.
Bumbsėjo aplinkui stipriai. Švilpė skeveldros.
Į mus bėgo kažkoks karys. Įsitempėme.
– Tu kas?!
Bet karys tyliai praslydo ir įbėgo pro duris. Tai buvo kareivėlis iš „Šiaurės“ pozicijos.
Aplenkėme namą, atsisėdome, atsigulėme kalvos šlaite. Nuo šlaito nušoko du šešėliai ir puolė pro mus į pastatą.
– Kas eina?! Stovėt! Šausiu! – užrikome mes, paveikti adrenalino, bet žmonės nesustojo, pasislėpė už namo. Tai buvo karys iš „Kabinos“ pozicijos ir su juo – Profesorius.
Ko civilis ėjo į lauką po kulkomis?! Tikriausiai norėjo palaikyti karį. O gal save patikrinti. Arba ir viena, ir kita. Ačiū Dievui, įsikarščiavę visų nenupylėme…
Vladas grįžo į namą kontroliuoti kitų padalinių šaulių, kad nesmogtų mums. Vania įsakė Romaškai ir Žekai po vieną bėgti prie tvoros, pridengiant vienas kitą. Pats bėgo pirmas. Nubėgo iki tvoros už radiolokacijos bokšto, pritūpė, dengia. Aš persibazavau arčiau, pusiau atsiguliau, pusiau atsisėdau šonu į kalvos šlaitą, pervedžiau „Stečkiną“ į automatinį režimą. Pakėliau termovizorių, apsižvalgiau.
Prie tvoros perbėgo Romaška. Po jo – Žeka. Visi vietoje! Kažkas iš mūsiškių užsirovė, už tvoros nuskrido pirma granata.
Prie vartų šmirinėjo šilumos dėmės. Rėkiu į raciją:
– Judėjimas už vartų!
Granatos nuskriejo ten, palaikomos RPK ir automatų serijų.
Ant kalvos ir kieme smulkūs sprogimai: AGS. Sekundei palenkiau galvą į sniegą. Kaire ranka laikyti termovizorių prie dešinės akies žiauriai nepatogu… Kišu pistoletą į dėklą, dešinėje rankoje termovizorius, kairėje – racija. Už namo pračiuožė mina.
Vaikinai prišoko prie vartų, vėduokle prišaudė ten. Kažkas, panašu, Romaška, metė granatą.
– Judėjimo už vartų nestebiu! Švaru!
Vaikinai iššoko už vartų, peršaudė žaliąjį ruožą, grįžo. Nubėgo palei perimetrą atgal… Į išorinę (o galbūt į šiaurinę) kalvos pusę smogė kažkas sunkaus, kalva net sudrebėjo.
– Judėjimo nestebiu! Taikinių nestebiu!
Prie užpakalinio namo kampo sutraškėjo: AGS granata…
Vaikinai po vieną perbėgo prie pastato.
– Perimetras išvalytas, išeiname po vieną į namą! – suriko į raciją Vania. – Žeka, pirmyn!... Romaška, pirmyn!... Teisininke, pirmyn!...
Įsiveržėme į namą, adrenalinas vos ne iš ausų liejasi… Grįžo Vladas. Keikiasi:
– B...t, už vamzdžių, už vamzdžių teko laikyti, kad jie jūsų neužp...tų! Akys apvalios, visi rėkia, nervingi, nė velnio nesupranta, ką jiems aiškinu!
Atsipūtėme. Apšaudymas tęsiasi. Romaška kažkur nuėjo, atrodo, Pelėko aplankyti.
Skambina man Kuopininkas.
Vienas iš mūsiškių, nepamenu iš „Dnipro-1“ ar iš UNO, atsakė:
– Vaniai negaliu prisiskambinti! Jums viskas gerai, visi sveiki?
– Stiprus apšaudymas, buvome valyti perimetro, visi sveiki!
– Tu visus mūsiškius dabar matai? Man skambina, sako, kad meteorologinėje stotyje maniškį sužeidė!
– Vladas ir Žeka čia, Vania ką tik išėjo į koridorių... Tuoj... Matau jį koridoriuje. Romaškos nematau! Bėgu ieškoti! Perskambinsiu!
Radau Romašką, viskas gerai, perskambinau, pranešiau.
Apšaudymas kiek aprimo. Pelėko atvyko mašina, išvežė.
…Naktį girdime, kaip į silpnai apsaugotą meteorologinių stočių racijų bangą išeina separai. Balsas su stipriu kaukazietišku akcentu:
– Vaikinai, kai į nelaisvę paimsime, – jei „Dešinysis sektorius“, pjausime! Jei kariškiai – gerbsime!
Vienas iš mūsiškių, nepamenu iš „Dnipro-1“ ar iš UNO, atsakė:
– Klausyk, tu, …. ……! Aš gimiau Donecke! Tu, menkysta, atėjai į mano žemę, kurią aš ginu nuo tokių bjaurybių kaip tu!