Tai yra paprastieji vatnikai, kurie neturi kur slėptis. Juos lengvai atskirsi iš jų kalbėjimo apie Lietuvos kariuomenę, kurios, sako jie, visiškai nereikia, nes kas mus puls. Jie taip pat sako, kad visa valdžia nusikalstama ir kol ji bus čia, tai nebus nieko gerai. Ir kad reikia išstoti iš Europos Sąjungos ir NATO ir pagaliau pradėti galvoti savo protu, ir prašyti, kad Rusija būtų mūsų saugumo garantija. Dar jie švenčia vasario 23-ąją kaip „Armijos dieną“, nors ta armija atnešė jų šaliai vien negandas.
Su šitais viskas paprasta: jie atviri ir paprasti, pakankamai suprantami. Kaip ir jų lipinami prie automobilio atvirukai, skirti pažymėti pergalei „Didžiajame Tėvynės kare“: „Ačiū seneliui už pergalę“ („spasibo dedu za pobedu“) ir pažadas: „1945? Galim pakartoti.“ Suprask, jei reikės, vėl užkariaus Europą, išžagins moteris ir mergaites, viską išgrobs ir paskui visi juos gerbs, nes jie turi branduolinę bombą.
Už atvirus vatnikus ir Putino garbintojus yra pavojingesni slaptieji, kurie net save laiko Lietuvos patriotais. Jie nešvenčia sovietinių švenčių, negarbina Putino (gal net laiko jį banditu), tačiau vos patrinsi jų plonytę odą, jie kaip arbūzai: išorėje žalia odelė, viduje viskas raudona.
Juos lengva pažinti. Jie visi elgiasi panašiai, kalba panašiai ir galvoja panašiai, ir – kažkaip nutuokiu – jei būtų tokia situacija, kad reikėtų rinktis tarp Rusijos ir Vakarų, jie tikrai rinktųsi Rusiją, nes Vakarai jiems buvo, yra ir bus nepažįstama, nesuprantama ir svetima teritorija. Jie gali net gyventi kur nors Vakaruose, ne tik Lietuvoje, dirbti ten rimtą darbą, važinėja, žinoma, prabangiomis vakarietiškomis mašinomis, bet vis tiek jie yra lietuviai su širdimis, kuriose yra balalaikos ir matrioškos. Tai jų auklėjimo dalis: užauginti Sovietų Sąjungoje, blokiniuose namuose ir silikatinių plytų daugiabučiuose, kad ir kiek juos maitink Vakarais, jie vis tiek žiūri Kremliaus bokštų link. Jei nežiūri, tai bent sapnuoja.
Štai iš kokių požymių juos galima pažinti, tuos slaptuosius vatnikus.
1. Sako, kad visi politikai vienodi, nesvarbu, iš kur jie būtų. Lietuviškieji niekuo ne geresni už rusiškus, sako jie. Visi jie, sako, vagiai ir tuščiabarškiai. Sako, kad iš politikų ir valdžios žmonėms vis tiek nieko gero. Visada prideda, kad bet koks Kremliaus pavojus yra mūsų lietuviškų politikų prasimanymas, jie tik savo naudos žiūri ir jiems apsimoka sakyti, kad „rusai puola“. Tai todėl, sako jie, pavojus didesnis iš „mūsų tautinių demagogų“, o ne iš Kremliaus. Ir dar, sako tie žmonės, koks skirtumas, kas komanduoja. Anksčiau, girdi, komandos buvo iš Rusijos, dabar lietuviai klauso Amerikos ir Briuselio. Tas pats šūdas, sako jie. Geriau Lietuva gyventų savo protu ir būtų tikrai lietuviška, su niekuo į jokius aljansus nesidėtų, o į Rusiją vežiotų varškę ir jogurtą.
2. Kai išgeria, mėgsta pakalbėti apie tai, kaip Lietuvai reikėtų tvarkytis ekonomikoje. Kiti ir negėrę tą patį šneka. Modelis paprastas: kad visi gyventume kaip kokiais 1980 metais. Galėtume vežti daug lietuviškos žemės ūkio produkcijos „nepasotinamai Rusijos rinkai“, ir dar atvažiuotų pas mus vėl žmonės iš Maskvos ir Sankt Peterburgo, ir mes jiems rodytume atstatytą Trakų pilį.
3. Kai keliauja kur nors toliau, mielai ir noriai renkasi Rusijos oro linijas ir persėdimą Maskvoje. Žinoma, oro uoste nieko neperka, nes labai jau brangu, ir burba, kad aptarnavimas ten klaikus, bet užtat koks malonumas skrendant į Tailandą susišnekėti su palydovėmis. Priduria, kad Rusijos oro linijos šiaip jau laikomos geriausiomis pasaulyje (šitą jie patys sugalvojo, bet negi uždrausi žmogui susigalvoti dalykus).
4. Neturi problemos su degtine iš Rusijos. Apskritai, laiko rusišką degtinę geriausia pasaulyje ir su ja noriai fotografuojasi ir kelia tas nuotraukas į internetą. Ir šiaip jau yra įsitikinę, kad rusiškos prekės yra geriausios (išskyrus rusiškus automobilius, į kuriuos jų ir prievarta neįsodinsi, nors būtent su tėvo „Žiguliu“ mokėsi vairuoti kur nors prie Panevėžio ir ligi šiol vis pasako, kad tai labai geras automobilis, tik jau juo nebenorėtų važinėti), ir neturi jokios bėdos, savo pinigais remdami Rusijos ekonomiką ir Krymo okupaciją. Kai juos priremi prie sienos dėl jų elgesio amoralumo, sako, kad „politika nesidomi“ ir dar pakartoja, kad visa tai – demagogija ir nesąmonės. Nieko čia tas Putinas nepraturtės nuo dar vieno Lietuvoje parduoto rusiško šnapso butelio, sako jie. Ir išvis, Vakarų korporacijos dar blogesnės.
5. Svajoja aplankyti okupuotą Krymą. Kažkada, jaunystėje ar vaikystėje, ten buvo, jiems labai patiko. Dabar nori nuvažiuoti, nes Kryme labai pigu (kaip jiems pasakojo). Mat Putino administracija ten viską remia. Paklausk jų, ką jie galvoja apie Krymo okupaciją, vėl pasakys, kad politika nesidomi, arba pridurs kokių nors iš Rusijos TV nugvelbtų istorinių žinių apie tai, kad ten vis tiek istorinės Rusijos žemės, ir buvęs sovietų vadas Nikita Chruščiovas nelegaliai atidavė Krymą ukrainiečiams, o Putinas tik atstatė teisingumą. Arba sako, kalbėdami apie Rusijos karą Ukrainoje, kad „tiesa yra kažkur per vidurį“.
6. Didžiuojasi tarnyba sovietų kariuomenėje ir sako, kad čia buvo „vyriškumo mokykla“, nors visą laiką praleido kasdami bulves, statydami generolo vasarnamį arba žaliais dažais dažydami dalinio žolę prieš generolo vizitą. Pirmus metus daužė juos, antraisiais metais jie daužė kitus, ir tai suformavo jų vertybių sistemą visiems laikams. Turi savo nuotrauką skusta galva ir atlėpusiomis ausimis iš kariuomenės laikų ir mėgsta ją rodyti kitiems. Paklausti, ką gero kariuomenėje išmoko (juk ten buvo mokykla), ilgai galvoja, nieko nesugalvoja, bet paskui prisimena, kad išmoko vyniotis autkojus. Paskui pripažįsta, kad tos nesąmonės niekam nereikia, panašiai, kaip ir medinių skaitliukų. Sako, kad rusų desantininkai moka rankomis skaldyti plytas. Patys jie desante nebuvo.
7. Sako, kad „vis tiek“ rusiška televizija pati geriausia, nekalbant jau apie kiną, kuris pripažintas pačiu geriausiu visame pasaulyje su geriausiais pasaulio aktoriais ir pačia tikriausia vaidyba. Sako, kad Putino, aišku, nepalaiko, bet užtat rusišką televiziją yra žiūrėti vienas malonumas. Kiek ten turinio! Apie Ameriką ir kitas tolimas šalis jie žino iš rusiškos dokumentikos, ir todėl žino, kad Vakarams nekokie laikai atėjo. Kadangi tokios mintys jiems patinka, jie žiūri dar daugiau Rusijos televizijos, kad dar daugiau išgirstų to paties, ką jie jau žino.
8. Iš lietuviško meno (arba to meno, kuris vis dar vadinasi lietuviškais vardais) jiems labiausiai patinka tas, kuris pripažintas ir žinomas Rusijoje: Rimo Tumino teatras ir aktorė Ingeborga Dapkūnaitė. Dar jiems labai patiko poetas Eduardas Mieželaitis, nes buvo verčiamas į sovietinių broliškų tautų kalbas ir leidžiamas nuo Moldovos iki Uzbekistano ir tai jiems atrodo labai kieta. Patys Mieželaičio neskaitė, kaip ir visų tų knygų sekcijoje mamos namuose. Dar jie labai vertina senosios kartos lietuvių aktorius, kuriuos žinojo „visa Tarybų Sąjunga“ ir net parodydavo visame pasaulyje, tai yra Bulgarijoje ir Vietname, per kino festivalius.
9. Nuoširdžiai mano, kad Lietuvoje buvo gaminami labai kieti televizoriai „Šilelis“ ir dviračiai „Ereliukas“, kuriuos, girdi, eksportuodavo po visą pasaulį (iš tikrųjų juos veždavo į Laosą, Mozambiką ir Angolą, nes niekur kitur pasaulyje tokių kledarų nereikėjo), ir čia buvo labiausiai pasididžiavimo vertas momentas mūsų pramonės istorijoje. Šiandien, paėmę į rankas „Šilelį“, net nesuprastų, kad tai televizorius.
10. Paklausti, ko labiausiai pasiilgsta iš sovietmečio, sako „dvasingumo“. Paprašius patikslinti, sako, kad tada nebūdavo gėjų maršų ir galima buvo smirdėti prakaitu, ir niekas nesikabinėdavo.