Tai telefono, tai planšetės, tai vėl kokių nors žaislų. Suaugusieji irgi gali rašyti laiškus seneliui į Šiaurės ašigalį ir prašyti įvairių dalykų. Žinoma, galima netikėti, kad gausite, ko panorėję, tačiau, jeigu net nepareikšite norų, tada tikrai nieko negausite.
Todėl aš surašysiu visų mūsų vardu, čia ir dabar. Jei jums netinka šie prašymai, arba jūsų nuomonė ir norai nesutampa su manąja, rašykite savo laišką.
1. Seneli, padaryk taip, kad sveikatos ministras nebegadintų kai kurių, dar veikiančių, dalykų mūsų varganoje sveikatos apsaugos sistemoje.
Kai namie vos veikia šildymas, vėjas pučia pro visus plyšius ir visi vaikšto sustirę, nereikia išdaužyti langų. Langų daužymas yra bloga mintis. Kai medicina braška ir dejuoja, gydytojams mokama mažiau nei plytelių klojėjams, nereikia dirbtinai kurti chaoso, atsiunčiant į poliklinikas minias žmonių, maldaujančių receptų, kurių anksčiau nereikėjo.
Kokio talento reikia, kad sujauktum kažką, kas puikiai veikė? Čia kaip nuo Gedimino kalno medžius nupjauti ir naują bėdą susikurti. Labiausiai, seneli, mums norėtųsi naujo sveikatos ministro.
2. Kalėdų seneli, mes norim atsibusti Kalėdų rytą ir rasti pro kaminą nuleistą naują valdžią, kuri gali nieko nedaryti, tik tegu nustoja mums tyčia kenkti.
Dabar mes turime žmones, kuriems yra tuo geriau, kuo labiau visi pyksta. Jeigu jie nenori, kad mes gertume daugiau alkoholio, tegu nesielgia taip, kad visiems kasdien norėtųsi išgerti – iš nervų ir iš nevilties.
Dabar Seimas toks, kad kai kurie parlamento nariai patys blaivūs darbe nebegali būti. Jiems sunku. Prašau, seneli, surask tokių, kuriems būtų dirbti lengviau. Tada ir mums bus gyvenimas geresnis.
3. Kalėdų seneli, padovanok, prašau, po dviratį visiems tiems vairuotojams, kurie kiemuose užstato kitų automobilius.
Tegu jie važinėja dviračiais. Iš tų vairuotojų, kurie užstato kitų automobilius ir net nepalieka raštelio su telefono numeriu, tiesiog atimk automobilius ir padovanok juos vargstantiems Afrikos šalyse. Visiems bus smagiau.
4. Seneli, aš suprantu, kad organizuoti sėkmingą apkaltą Kęstučiui Pūkui yra neįmanoma užduotis netgi tau. Todėl neprašau šito. Tiesiog padovanok Kęstučiui bilietą į tą vietą, iš kur negrįžtama: į Čikagą, pas Neringą Venckienę, kuri išvyko ir negrįžta.
Tegu Kęstutis Pūkas pasiima su savimi ir Pūko radiją, jeigu galima. Su visais sveikinimų koncertais ir radijo turgeliu. Mes net jam galime Seimo nario algą palikti ir padėjėjų etatus. Manau, Čikagoje yra jaunų moterų, kurias jis sugebės sėkmingai atrinkti į darbą.
5. Kalėdų seneli, paprašyk savo nykštukų ir elfų, tegu sumeistrauja veikiančius šviesoforus ir pastato juos Verkių ir Kareivių gatvių sankryžoje Vilniuje, nes tie, kuriuos mums padovanojo sostinės valdžia, kažkodėl niekada neveikia ir pataisyti kitą dieną sugenda.
Miestas nėra pasakų giria su raganomis ir velnių burtais, čia neturėtų būti užkeiktų sankryžų. Arba gal tiesiog pasodink ten vieną savo nykštukų, tegul būna eismo reguliuotojas, kaip senais laikais.
6. Seneli, mes suprantame, kad kartais geri žmonės padaro blogų dalykų. Tačiau žmonės, visą laiką darantys blogus dalykus, neturėtų veikti atvirai ir dar reklamuotis. Juk nėra Lietuvoje tokio dalyko, kaip reklamos „Pagal jūsų užsakymą nuvarysime jūsų pageidaujamą automobilį“ arba „Vaikų mušimo paslaugos: greitai, stipriai ir ryžtingai“, nėra prie stoties žmonių organų supirktuvės („Brangiai superkame inkstus!”). Tai kodėl vis dar yra greitieji kreditai, raginantys skolintis ir tris mėnesius negalvoti apie grąžinimą, ir tie žmonės, kurie supirkinėja išpjautus iš automobilių katalizatorius? Kalėdų seneli, padaryk ką nors, kad tai pasikeistų.
7. Seneli, atsiųsk gerąją fėją, kuri surengtų mokymus visiems taksi vairuotojams ir kurjeriams, „Kaip rasti reikiamą butą arba namą pagal parašytą adresą?“. Jiems labai, labai reikia tų mokslų.
8. Mielas Kalėdų seneli, duok Lietuvos komerciniams bankams šiek tiek pinigų, kad jie nustotų uždarinėti skyrius miestuose ir brukti mums aptarnavimą internetu ir skambučių centruose. Žinau, bankai vargsta, ir todėl turi labai labai taupyti, todėl mūsų patogumui stengiasi, kad mes vis dar likusiuose klientų aptarnavimo centruose praleistume kuo daugiau laiko su bilietukais rankose. Daugeliui mūsų, ypač vyresniems klientams, labai patinka, kai juos aptarnauja gyvi žmonės. Seneli, primink bankams, kad buvo tokie laikai, kai klientams buvo stengiamasi pateikti tai, ko jie nori, o ne tai, kas pigiausiai kainuoja.
9. Taip pat, prašau, padėk tiems prekybos centrams, kurie vis dar tebenaudoja seno pavyzdžio savitarnos kasas, sukurtas Šiaurės Korėjos lageriuose ir veikiančias blogiau nei šviesoforai prie Kareivių gatvės.
Atsiųsk, seneli, tiems prekybos centrams daugiau kasininkių. Galima ir iš Ukrainos. Jei mes norėtumėm kovoti su blogai veikiančiais skeneriais ir kasomis, kurios kas minutę vis liepia laukti konsultanto, mes visi įsidarbintume parduotuvėse.
Aš parduotuvėse noriu pirkti, o ne dirbti kasininku. Juk man ten neduoda šluotos ir neliepia šluoti, taip pat niekas neragina pačiam atsinešti prekes iš sandėlio. Kodėl tada turiu dirbti kasininko darbą?
10. Seneli, paskutinis prašymas.
Žinai, mūsų parduotuvėse vaikštinėja daugybė nelaimingų princesių, kurios turi ligą: jos eina prie kiekvieno įėjusio pirkėjo ir siūlosi padėti, nors niekuo padėti negali („viskas, ką matot, ir yra tai, ką turime“), į jokius klausimus atsakyti negali ir yra kažkokio pasakų slibino pabučiuotos – tas bučinys joms atėmė protą.
Seneli, įdarbink jas savo dirbtuvėse Šiaurės ašigalyje, arba, jei nenori, kad jos ir ten maišytųsi po kojomis, suleisk jas visas į kokią didelę areną ir duok joms mobiliuosius telefonus, kad galėtų fotografuotis asmenukes, kol neišsikraus baterijos.
Tai, seneli, tam kartui būtų tiek. Jei dar ką nors sugalvosiu, parašysiu. Einu laukti Kalėdų.