Užkalnis. Ar vis dar yra leidžiama nemėgti gėjų eitynių?

Aš džiaugiausi, kai Vilniuje sklandžiai, draugiškai ir šviesiai praėjo Baltic Pride eitynės. Rašiau apie tai portale DELFI – ir paaiškinau, kodėl pats nežygiavau, nes „nemėgstu paradų, eitynių, masinių švenčių, mugių, miesto dienų, jomarkų, oro balionų fiestų, teatrų festivalių, kino pavasarių ir Vilniaus knygų mugės“. Kalbėjau apie tai, kad Lietuva užaugo ir išlaikė egzaminą prieš pačią save.

Tačiau su egzaminais gyvenime taip jau būna: nebūna taip, kad išlaikai vieną egzaminą ir gali atsipalaiduoti. Gyvenimas tikrina mus vėl ir vėl iš naujo. Ir laisvės egzaminai nėra vien apie tai, kaip kiekvienas yra laisvas mylėti, ką tik nori, vaikščioti gatvėmis ir prospektais su kokiomis tik nori vėliavomis (išskyrus nacių ir sovietų) ir apsikabinę ką tik nori, su kokiu tik nori makiažu ir plaukų dažais ir auskarais, ir neturi bijoti, kad jiems uždraus arba juos užpuls. Taip, tai labai svarbus dalykas, bet ne vienintelis.

Yra ir dar kiti egzaminai. Pavyzdžiui, mes visi turime sau priminti, kad ne visos aplinkinių nuomonės mums patinka, ir kad aplinkiniai turi teisę reikšti tokias nuomones, kurios yra mums nemielos ir su kuriomis mes nesutinkame, kurios, tačiau, neperžengia įstatymų ribų.

Čia aš, žinoma, šneku apie žurnalistę Reginą Statkuvienę, kuri prezidentūroje rūpinsis Dianos Nausėdienės, šalies pirmosios ponios, komunikacija.

Jei negirdėjote vėtros ir prakeiksmų, kuriuos sukėlė tuo klausimu tolerancijos Talibanas, tai jūs, greičiausiai, gyvenate po akmeniu ir nieko negirdėjote gyvenime apskritai. Tolerancijos Talibanas – tai tie, kas toleruoja tik pačius save ir tuos, ką jie renkasi toleruoti, o visus kitus pasiruošę užtoleruoti negyvai masinėmis patyčiomis, pjudymu ir spjaudymais miestų aikštėse.

Minėta žurnalistė Regina Statkuvienė yra parašiusi straipsnį po „Baltic Pride“ eitynių, kur ji mandagiai ir korektiškai paaiškino, kodėl jai tos eitynės nepatinka. Visame tekste nebuvo jokio neapykantos kurstymo, nei kvietimų uždrausti tokius renginius. Ji tik pasakė, kad jai nepatinka tos eitynės ir viešas seksualinių pasirinkimų demonstravimas, ir pareiškė nuomonę, kad tokie paradai yra ne tolerancijos, bet pykčio, susiskaldymo ir radikalėjimo katalizatoriai.

Aš nesutinku su šia nuomone. Aš nemanau, kad visuomenė darosi blogesnė ar labiau suirzusi ar pikta nuo paradų, ir manau, kad žmonių, kuriuos eitynės aktyviai erzina, kasmet vis mažesnis procentas. Ir dar manau, kad kai kuriems praeityje marinuotiems žmonėms, reikalaujantiems drausti ir deportuoti visus „pydarastus“, kaip tik reikia tų eitynių kasmet, kaip skiepo, kad jie nepamirštų, kad mūsų šalyje yra vietos visiems.

Kai kuriems praeityje marinuotiems žmonėms, reikalaujantiems drausti ir deportuoti visus „pydarastus“, kaip tik reikia tų eitynių kasmet, kaip skiepo, kad jie nepamirštų, kad mūsų šalyje yra vietos visiems.

Andrius Užkalnis

Tačiau aš esu įsitikinęs, kad turėti ir reikšti nuomonę apie tai, kas kam nepatinka, galima visiems, ir nėra nustatytų korektiškų ir nekorektiškų nuomonių. Ir juo labiau nereikia tikėtis ir negalima reikalauti, kad žmogus, užimantis viešai matomas pareigas, susijusį su aukščiausiu šalies postu, turi atitikti įsijautusių ir isterijoje besitampančių tolerancijos trimitininkų surašytus instruktažus: „Ką reikia mėgti ir kas negali patikti taisyklingai mąstančiam XXI amžiaus asmeniui ir apie ką galima juokauti ir kokiomis progomis“.

Dar daugiau: Reginą Statkuvienę jau viešai išvadino „homofobe“, kas yra žeminantis terminas, su sąmoninga potekste – girdi, žmogus ne visiškai adekvatus, tąsomas neracionalių baimių. Man neatrodo, kad ponia Statkuvienė turi liguistų baimių. Ji tik pasakė, kas jai nepatinka.

Man, pavyzdžiui, nepatinka kai kurie dalykai, apie kuriuos Lietuvoje (kaip sužinojau) galima pasisakyti tik gerai arba nieko. Nemėgstu Kaziuko mugės, man labai nepatinka Juozo Erlicko kūryba ir aš nesugebu atskirti kai kurių tautos garbinamų aktorių talento scenoje nuo jų viešai demonstruojamo bukumo ir nykaus pretenzingumo viešuose pasisakymuose (apskritai, kai aktoriams pradeda vaidentis, kad jie gali mokyti visuomenę, kaip jai reikia gyventi, juos reikėtų išvežti į namelį miške, paskirti jiems rentą iki gyvenimo galo ir palikti ten bendrauti su pelėdomis ir ežiais). Aš esu tikras, kad galiu viešai pasisakyti apie tai, kas man nepatinka.

Maža to, aš turiu ir daugiau politiškai nekorektiškų nuomonių. Aš manau, kad Lietuvos kraštovaizdžio grožis yra pervertintas ir kad šalis, geriausiu atveju, yra vidutiniška estetiniu požiūriu.

Aš daug metų gyvenau užsienyje ir visai nepasiilgdavau lietuviškos juodos ruginės duonos ir lašinių. Taip galvoti irgi nedera normaliam lietuviui.

Ir dar manau, kad lietuviška trispalvė yra negraži, sumanyta nesilaikant klasikinės heraldikos taisyklių (apie tai kalbėjo dar amžinatilsį dailės istorikas Vladas Drėma – aukso spalva turėtų būti viduryje), ir man gražesnė vėliava su Vyčiu.

Aš manau, kad Lietuvos kraštovaizdžio grožis yra pervertintas ir kad šalis, geriausiu atveju, yra vidutiniška estetiniu požiūriu. Ir dar manau, kad lietuviška trispalvė yra negraži, sumanyta nesilaikant klasikinės heraldikos taisyklių.

Andrius Užkalnis

Dar daugiau – aš turiu nuomonę, kad emigracija tautai yra gerai, nes tai yra mūsų laisvo pasirinkimo, laisvės rinktis gyvenamąją vietą, išraiška, ir man visai negaila nei tuštėjančių kaimų anei miestelių, nes žinau, kad šventa vieta ilgai tuščia nebūna, ir privažiuos pas mus ukrainiečių, moldavų ir turkų bei žmonių iš Bangladešo, ir vėl sušurmuliuos lietuviškos kaimo vietovės, tik jau naujais garsais ir per atlaidus kitokias saldaines prie bažnyčių pardavinės, ir dar ne visi maldos namai bus tokie, prie kurių mes galbūt esame pripratę. Tai labai politiškai nekorektiška sakyti, kad tokie dalykai yra gerai ir normalu, bet aš galiu taip kalbėti, nes jokio valstybinio posto gyvenime neturėsiu, kaip ir jokios literatūrinės premijos. Nebent po mirties.

O kaip jums mano skandalinga nuomonė, kad nesusivokiantiems gyvenime reikia įstatymo nustatyta tvarka ir priėmus atitinkamus įstatyminių aktų pakeitimus neleisti balsuoti rinkimuose, nes jie blogai išrenka ir paskui turim blogą valdžią? Dėl tos nuomonės net buvau pakviestas instancijose pasiaiškinti, tačiau buvo nuspręsta, kad nieko nelegalaus nepadariau.

Žodžio laisvė ir minčių laisvė, pakartosiu aš jums, apima ir teisę įžeisti ir sukelti nepasitenkinimą ir nesutikimą ir pasipiktinimą. Tai nėra tas pat, kaip neapykantos kurstymas ir raginimai susidoroti. Tai yra ne tas pats, kas šmeižtas. Mano, jūsų ir kitų žmonių atskiros mintys, vertybinės pozicijos ir nuomonės gali įžeisti, ir vien dėl to įžeidimo tos mintys, išsakytos žodžiais, nėra nusikaltimas nei amoralus elgesys, dėl kurio kam nors reikėtų atsiprašinėti arba būti žeminamam.

Pastebėjote, kad pasakiau: „žodžio laisvė ir minčių laisvė“? Apie pastarąją nedažnai kol kas kalbame, nes kuo toliau, tuo labiau atsiranda kryptingos šnekos apie teisingą ir neteisingą galvojimą. Girdi, nors žodžiai formaliai nebaudžiami, bet už tų žodžių stovinčios mintys yra potencialiai nusikalstamos, ir tuoj mes, atsakinga ir progresyvi visuomenė, jus perauklėsime, kad ne tik taip nekalbėtumėt, bet ir negalvotumėte.

Aš manau, kad jei man patinka gėjų paradai, ir aš galiu netrukdomas apie tai viešai pasisakyti, tokią pačią teisę pasisakyti turi ir tie, kam tie paradai nepatinka. Nes kai aš sakau, kad Lietuva – vis dar laisva šalis, man tai nėra tušti žodžiai. Jei teisė mylėti – tai visiems. Jei teisė kalbėti ir galvoti, mėgti ar nemėgti – irgi visiems.