Dabar ne apie kūrinį, o apie turinį, kuris sudarė jam pagrindą. Apie žmones, kurie verčia jūsų gyvenimą ne tokiu, kokio jūs norite.
Mūsų, lietuvių, problema yra tokia, kad mes paprastai darome visai ne tai, ko norime gyvenime. Mes nuolatos darome tai, prie ko mus spaudžia aplinka ir tie žmonės, kuriems atrodo, kad jie gali mus spausti, nes mes pasiduodame jų spaudimui.
Kiek tūkstančių jūsų sėdėjo šiemet su giminaičiais, su kuriais visai nenorėjote leisti laiko, ir kurių jūs nenorėjote klausytis? Ir užvis mažiausiai geidėte atsakinėti į jų kvailus klausimus apie tai, ką jūs ten dirbate savo darbe („kažką su kompiuteriu“ nėra tinkamas paaiškinimas).
Mūsų bėda yra ta, kad mes esame išmokyti, prispirti, prispausti toleruoti kvailius, net gerbti juos (ir šeimų maršas, ir visokie vėgėlės, ir skiepų priešai, ir lukašenkininkai yra įsitikinę, kad jie nusipelno kažkokios bendražmogiškos apsaugos, nors viskas, apie ką jie šneka ir kaip elgiasi, yra ne bendražmogiška, o tiesiog nežmoniška).
Tos visos tetos ir dėdės šeimų iškilmėse mano, kad juos privalu toleruoti su jų beprasmiais, tuščiai barškančiais klausimais „tai kaip tas Londonas gyvena?“, „tai kaip ten ta Amerika?“ – jie tiesiog vapa bet ką, atidarinėdami burną, kartoja beprasmybes, o jūs turite kentėti ir šypsodamiesi atsakinėti. Kodėl? Nes visuomenė nepaliauja jus mokyti: „o tu būk protingesnis“, „duok durniui kelią“, „neimk į galvą“, „nekreipk dėmesio“.
Jei dar turėsite kokių abejonių, tai išsišiepusios pozityvumo mokytojos iš Havajų parašys, kad iš tiesų labai mielos tos visos močiutės ir tetutės, kurios nepaliaudamos ragina dėtis dar mišrainės. „Jos taip supranta meilę ir rūpestį“ – man nereikia nei tokios meilės, nei tokio rūpesčio. Man jūsų karpis ir jūsų mišrainė yra neįdomūs, nebuvo įdomūs ir nebus įdomūs niekada. Jei norite man rodyti rūpestį, rodykite taip, kad man būtų malonu, o jei nesugebate suprasti, ko aš noriu gyvenime (lygiai taip pat, kaip dešimt ar penkiolika metų nesugebate suprasti, koks mano darbas), tai mokykitės geresnio supratimo.
Kaip įdomu yra tai, kad tie, kas taip gerai išmano, kada jums reikia vaikų ir kiek, nors tai ne jų reikalas, arba, jei jau turite vaikų, kaip juos reikia auklėti, kur mokyti, kokia kalba su jais kalbėti, tuo pačiu metu nesugeba suvokti, kokie yra žmonių darbai prie kompiuterio, kam yra skirti skiepai ir kuo Austrija skiriasi nuo Australijos. Pagalvokite: visos tos glušės ir urviniai pitekantropai, kuriuos rodo liūdnos reputacijos laidoje apie klausimėlius, tikrai sugebės jus pamokyti ne tik apie maistą ir apie jūsų šeimą, bet ir apie jūsų profesiją, karjerą, atlyginimą, investicijas, imuninę sistemą, medikamentų pasirinkimus, sveikatos tyrimus, jūsų butą, šildymo sistemą, elektros tiekėjo pasirinkimą ir net šalį, kurioje jums reikėtų atostogauti.
Pakartosiu dar kartą: tie, kas mano, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas buvo pirmasis JAV prezidentas, o rašytoja Žemaitė rašė scenarijus serialui „Moterys meluoja geriau“, visi tie žmonės taip pat žino, kuo ir kada jūs turite skiepytis. Be to, jie dar ir balsuoja rinkimuose.
Kaip sakė vienas komikas: jeigu jūs, seniai, tokie protingi ir taip sugebate mane apie viską mokyti, kodėl jus jau trečią kartą apgauna sukčiai, kurie jums sakė, kad laimėjote naują mersedesą, ir liepė padėti penkių tūkstančių laimėtojo mokestį po suoliuku parke?
Magija? Tikrai taip. Ir visuomenės nuomonės konsensusas ragina tokius gerbti, jų tyliai klausytis ir „džiaugtis, kol jie yra gyvi“ – nes kai tetutės nebebus, jos labai stigs.
Iš kur jūs žinote, kad jos stigs?
Man labai daug ko nestinga.
Tos sovietinės pardavėjos, kuri rėkdavo ant vaikų (ir ant suaugusiųjų) gastronome Basanavičiaus gatvėje Vilniuje.
Tos dantų gydytojos poliklinikoje Teatro gatvėje (kur dabar Ukrainos ambasada), kuri vaikus mušdavo per veidą, kad ramiau sėdėtų.
Tų šlitinėjančių diedų, kurie valydavosi nosiaryklę trim tradiciniais judesiais: vienos šnervės turinį ant šaligatvio, antrosios turinį ant šaligatvio, atsikosėja, atsikrenkščia ir tekšt žalią skreplį – irgi ant šaligatvio. Man jų nestinga. Nepasiilgstu.
Ir lygiai taip pat aš niekada nepasiilgsiu, kad man siūlytų dėtis dar rūkytos vištos, ir ne tą gabalą, o kitą. O juo labiau žuvies drebučiuose.
Ateinančiais metais išmokite rinktis save, gyventi ten, kur jūs norite, su tuo, su kuo jums gera, ir prisiminkite, kad kvaili lietuviški giminių pasisėdėjimai nėra nei privalumas, nei dorybė, ir jei kažkokie žmonės yra su jumis susiję genetiniu ryšiu ar turi tokią pačią pavardę, kaip ir jūs, tai dar nereiškia, kad jums su jais turi patikti ar būti smagu.
Būkite geresni sau, nes gali būti, kad tai bus vienintelis gerumas, kurį gausite.
—
Ko nieko nevalgot (Kalėdų poema)
Kur taip ilgai buvot? Jau manėm, kad neateisit. Negavot, kur pasistatyti? Reikėjo prie Norfos, ten per šventes nežiūri. Tai prašom prie stalo. O tavo koks vardas? Užaugęs, tuoj tėtį ir mamą praaugsi.
Dar antis duchovkėj, nieko nespėju, bet dėkitės viską, ką matot. Specialiai mes nieko nekviesim, neraginsim. Žinokit, kol visko nesuvalgysit, niekur jūs neisit. Grybai pačių čia rinkti, ekologiška viskas.
Morkos? Čia slaptas receptas. Aišku, pasakysiu, primink man paskui. Stoviu ir kalbu, sudegė antis, atrodo. Dėkitės silkės, daug liko nuo vakar.
Kaip tai pavalgę? Tai kol ėjot, išalkot. Per šventes čia nieko. Čia galima. Imkit mišrainės, šaltienos įdėsiu.
Įpilti, Rimukai? Galima, galima, vieną čia nieko. Vairuosi. Dėkitės, dėkitės, ko nieko nevalgot? Kam silkės pod šuboj, kaip rusai sako. Joneli, tu sėdi ir tyli, tai valgyk, ką nors įsidėk.
Antis sudegus, kiekvieną kartą susvyla. Nieko čia man neišėjo. Visai neskanu. Dėkitės. Giedreli, nu dėkis, tai kam aš gaminau.
Tą kitą receptą būčiau geriau aš padarius. Nu tą, nu kaip ten, kaip tą, kur pas tą... Nu žinot, nu kaip tas. Nu, žodis užkrito.
Ai va, kaip Beata, tas receptas. Pas Janę kai darėm. Nu ne pas Janę mes darėm, Pas ją tiktai valgėm Kūčias. Beatos ten receptas buvo.
Taip daug man išėjo, namo dar parvilkom. O antis man niekad neišeina. Susvilo kažkaip tai. Nu, dėkitės dar. Kompoto papilstyk.
Rimukai, dar vieną? Zita gal parvairuos. Nu tai vaikai, kaip ta Anglija? Įleidot šaknis? Man rodos, įleidot. Tai ir gerai, tik vargas čia toj Lietuvoj.
Nėra niekam darbų, kas be blato. O vaikai angliškai kalba? Tomuk, pasakyk ką nors angliškai. Kaip tai nenori? Neateis Senelis Šaltis.
Ai, kaip ten dabar, nebe Šaltis. Kalėdų Senelis dabar reik sakyti. Mūsų laikais tai buvo šventės, Kitaip mokėjome džiaugtis.
Dabar nei to džiaugsmo, nei laimės. Dabar tik reklamos, reklamos, reklamos. Vaikams tik planšetės, žaidimai. Normaliai jiems nieks neįdomu.
Du metai bus, kaip Kazytės nebėra. Kaip bėga laikas. Dėkitės dar mišrainės. Ir farširuotų kiaušinių. Ko tu nieko nevalgai? Yra dar balkone.
Ai dar Romutė atėjo, eik, Vytai, įleisk. Skambina. Nesiaukit, pas mus nešvaru. Nieko netvarkėm ir nesiurbėm. Eikit su batais. Palaukit, tuoj tapkes surasiu.
Tos šventės, tos šventės. Lakstai tris dienas, nu, ir ką? Nu, ir nieko. Niekas nevertina. Paskutiniai čia metai.
Daugiau nedarysiu, ką čia daryti, kai nieko nevalgot. Dėkitės silkės, ar man ją išmesti? Kęstas nevalgys, jam su skrandžiu problemos. Pilkis dar vieną, rūgštelę nuimsi.
Ko anties nesidedi? Ar neskanu? Nemėgsti tu anties. Mama tau skaniai nepadaro. Kiek čia įsidėjai? Tik skūrą ėmei.
Dėkis daugiau, dar mes turim. Kodėl tokį mažą? Imk gabalą normalų. Kodėl tu neimi obuolio kepto? Čia mūsų, iš sodo. Tai dėkis mišrainės, dar turim, sakau tau.
O ėmėt nu tą? Nu, kaip tą, nu, žinot? Nu kur tenai tada darėm. Nesvarbu, jums nedaeina. Aš nerėkiu, man nervai nelaiko. Tu tris dienas palakstytum, ir niekas nevalgo paskui.
Dar ne taip parėktum. Tik sėdi ir žiūri, Arūnai. Tu man ką nors gal padėtum. Ką aš žinau, pats sugalvok, kodėl turiu viską sakyti.
O matėt, kokios Maximoj eilės prieš Kūčias? Dvi valandas stovėjau, kol įvažiavau. Nesąmonė kažkokia. Kodėl jie visi prieš Kūčias važiuoja?
Galėtų anksčiau nusipirkti ir nesigrūsti. Dabar kaip nenormalūs. O sako, nieks pinigų neturi. Tik pilnais vežimais visi. Dėkis mišrainės.
Irena, gal duonos? Ką, nieko, imk duonos, sakau. Tu nieko negirdi. Vaciukai, pritildyk. Pritildyk, sakau, bet Vaciukui sakiau, ne tau. Žuvies gabaliukai du liko, dėkitės, išnešu lėkštę.
Tu nieko nevalgai, Tomukai. Tau turbūt tik Makdonaldas galvoj. Nevalgyk tos chemijos, žiūrėk, koks karpis drebučiuose. Arba dėkis mišrainės, nepaliksim jos čia. Išmesim kitaip.
Tai kaip ta politika? Ai, nekalbėkime, tik susipyksim. Nieks nesikeičia, ir vogė, ir vogs. Imkit bent kulšį. Sparnelį tau gal? Neimk šito gabalo, sausas. Man niekad paukštiena nesigauna. Pilkis kisieliaus.
Tai kaip tau, Sandrute, mokykla? Patinka? Nu, žinai, vis tiekgi mokytis reikia. Ta mokykla dabar, niekas nieko. Visi kaži ką ten daro. Nieko nesuprantu. Gal dar kompoto?
Arūnai, svečius pašefuok, ko tu sėdi. Aldutė stikliuką džiovina, teta, brendžiuko? Nieko, gi šventės. Ką tie daktarai, jie nieko nežino. Gruzinai geria ir šimtą metų gyvena.
Kur jūs jau eisit? Dar torto nevalgėt. Ką reiškia nenorit? Prašau sėdėti ir valgyt. Jolanta, kur tavo vyras dabar dirba? Kažką su kompiuteriais. Tų darbų visiems reikia. Imkit silkutės.
Mantukai, ką tu filmuoji? Manęs nefilmuok, nesitvarkius. Dėkitės, dėkitės, pilna dar visko. Atnešk gaivos iš balkono, Rimute. Ne ten, o va ten, kur padėta. Tu nieko nerandi.
Kavos ar arbatos? Imkit arbatos. Kavos mes kažkaip tai neturim. Nežinau, aš jau viską pamirštu. Rasyte, padėk telefoną, ką tu ten ieškai, pabūk su visais.
Jūs nieko nevalgot. Paskutinį kartą aš balių ruošiu, sakau jums. Niekas nevalgo, niekam nereikia. Ką aš, pati sau čia vergauju? Imkit dar, dėkitės, nieko nevalgot.
Tai kas šiaip geresnio? Sakykit, kas girdis. Gražiai močiutę palaidojom, gaila, tik kartą miršta žmogus. Galėčiau bažnyčioj aš būti ir būti, kaip gražiai gieda. O gedulingi tai buvo nekokie, vyrai išvis alkani pasiliko.
Dar turiu silkės kažkokios, atvežė Sandra. Čia iš Norvegijos, tokią karaliai ten valgo. Imsi silkutės, Gražvyda? Tai nieko. Su savim aš tau biškį įdėsiu, turi paragauti.
Kur jūs jau eisit, niekur jūs neisit. Sėdėkit dar, bus tų darbų. Retai gi ateinat. Imkit ko nors, užsikąskit. Dar visko yra. Jei reikės, iš balkono atnešiu.
Išjunk televizorių, nėr ką žiūrėti. Aš išvis dabar tik per rusus pažiūriu. Ten nors kažką tai padaro. Jie moka. Įpilti arbatos? Čia skystis, jis neis į storumą.
Gal likit nakvoti? Paklosim ant žemės. Rytoj parvažiuosit. Kur čia važiuosit. Tai ko nepabūsit? Tikriausiai per prasta. Teta jau nakvoja, bet jūs galit vaikų kambary.
Tai sakot, nevalgėt. Neskanu jums buvo. Nemoku įtikti, dabar tie skoniai kitokie. Vaikams restoranai, jiems picos visokios. Namuos nepatinka. Nei valgot, nei gėrėt, nereikėj man nei stengtis.
Kitą kartą išvis neprašykit, kad kviesčiau. Man tai mažiausiai čia reikia gaminti. Patys paprašėt. Tai nieko nevalgę išeinat, sakysit, kad nedavė. Visai nepabuvot. Nu, duokit, mišrainės įdėsiu.
Nu, vieną. O vištos? Rūkytos. Ką valgysit dieną. Įdėsiu – turėsit. Gal norit obuolio tyrės? Nuo vasaros turim, niekas nevalgo. Keli slovikai supeliję. Tai imkit.
Nors gabaliuką dar torto įdėsiu. Suvalgysit grįžę. Ką reiškia – „neimsit“. Tai mamai parnešit, negi nevalgys. Ir dar va sausainių pridėjau, liko nuo vakar. Ai, kad jūs nieko nevalgot.
2017