Užkalnis. Dabar jau galime nebijoti vatnikų, runkelių ir kitokių Gazmanovo klausytojų

Dvigubos pilietybės draudimas yra atgyvena, kuriai metas pagarbiai atjungti gyvybės palaikymo aparatą, kad tas draudimas pakratytų kojas, išleistų kvapą, ir su pagarba palaidoti.

Draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dvigubą pilietybę turėjo prasmę ir atsirado ne iš paikumo. Prieš tris dešimtmečius, kai mūsų respublika buvo labai jauna, to reikėjo.

Pernelyg lengvai įsivaizduojamas būtų scenarijus, kai Lietuvoje yra keliasdešimt tūkstančių piliečių su Lietuvos ir Rusijos pasais, ir Rusijai dėl tų dvigubų pasų turėtojų būtų vienu žingsniu lengviau ateiti padaryti Lietuvoje savo tvarkos.

Žinoma, Rusija gali nueiti į gretimas šalis gelbėti ir padėti ir be dvigubų pasų, bet pasai būtų sukūrę papildomą painiavą, kurią visokie skystablauzdžiai iš Vakarų galėtų interpretuoti kaip „dviprasmišką situaciją“.

Pakanka prisiminti JAV ir Vokietijos vadovų trypčiojimus aplink Rusijos agresiją Ukrainoje – ėėė, lyg ir negerai ten Rusija elgiasi, bet antra vertus, gal ir pati Ukraina kažkiek kalta, ne viskas ten taip paprasta, ir taip toliau, ir panašiai. Jūs derėkitės patys dėl atplėštų teritorijų, o tai viskas labai painu.
Mes tais ankstyvais laisvės laikais dar neturėjome NATO saugiklio.

Todėl dvigubos pilietybės draudimas buvo politinės higienos reikalas.

Žinoma, jei kažkas nori papilstyti iš tuščio į kiaurą, galėtų sakyti, o ar tada mes negalėjome, pavyzdžiui, sugrupuoti šalių – draugiškų ir nedraugiškų (kaip darysime dabar). Vienų pilietybes leisti, kitų – ne. Negalėjome. Tada laikai kitokie buvo. Tada mes dar vos savo sienas kontroliavome ir, kol nebuvo sušaudytas Borisas Dekanidzė, Vilniuje šiaip nebuvo iki galo aišku, ar Lietuvą valdo banditai, ar išrinkta valdžia.

Dabar yra viskas kitaip. Dabar mes (ačiū Dievui) žinome, kuriose sąjungose mes esame ir kur mūsų strateginė kryptis ir kurlink mes einame. Aišku, yra vatnikų, runkelių ir kitokių Gazmanovo klausytojų, kuriems norėtųsi prijungti Lietuvą prie Krymo, bet tų yra mažuma ir jiems mes turime įstatymo numatytas priemones.

Absoliučiai jokios žalos niekam nebus, jei Lietuvos pilietis Airijoje, Anglijoje arba Norvegijoje gaus tų šalių pilietybes.

Galima išsigalvoti nesąmoningą hipotezę, o tai jeigu Lietuva ir Airija eis į karą, tai kurioje fronto pusėje kariaus tas pilietis? Tačiau visi suprantam, kad tai yra kvailas kalbėjimas dėl kalbėjimo. Kaip sveikinimų koncertas per radiją: jokios informacijos, jokio gėrio ir jokios geros muzikos, tik kaimo kapelos ir Paltinienė.

Tuojau bus ir tų, kurie klausinės, o tai kaip jūs čia nustatysit, kurios šalys Lietuvai draugiškos, o kurios ne. Štai Mongolija, pavyzdžiui, arba Bolivija – ką su jomis daryti? Bet visi suprantam, kad čia tik akademiniai klausimai, tinkami nebent lėkštoms televizijos pokalbių laidoms. Neturim mes problemos su Madagaskaro ir Japonijos dvigubais piliečiais ir neturėsim.

Mūsų emigrantai, jei teisėtai gaus kitų šalių pilietybes, nepradės rečiau važinėti į Lietuvą, nepradės mažiau siųsti pinigų savo giminaičiams į Lietuvą ir nebus taip, kad jie nustos važiuoti į istorinę tėvynę gydytis dantų. Jums juokinga dėl dantų? Paklauskite odontologijos klinikų Lietuvoje, kiek jie gauna pajamų iš parvykusių atostogoms emigrantų. Tai tikri pinigai, nuo kurių įkrenta mokesčiai į mūsų biudžetą ir dėl kurių Lietuvoje susikuria darbo vietos.

Su Lietuvos Respublikos pasu gali nors ir dabar gyventi užsienyje ir, jei gyveni užsienyje daugiau, negu pusę laiko, turbūt pasirinksi mokėti mokesčius toje šalyje, o ne Lietuvoje.

Nuo paso nepriklauso tai, kur tu moki mokesčius ir kur plaukia tavo socialinio draudimo įmokos. Aš, pavyzdžiui, renkuosi mokėti mokesčius Lietuvoje (man taip patinka, be to, mano veikla, auditorija, žurnalas ir koldūnai yra Lietuvoje, ne kitur), nors daugiau nei pusę laiko praleidžiu Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Draudimas Lietuvos piliečiams turėti airiškus arba norvegiškus pasus mums, kaip šaliai, nieko neprideda, mes iš to nieko neuždirbame, ir tai niekam neprideda meilės ar patriotizmo.

Pasas yra popierinė knygelė su numeriais ir raidėm. Pasas nėra meilė, ištikimybė, tikėjimas ar vertybė. Jei kitas žmogus gali gauti antrą pasą, koks kieno reikalas?

Šis draudimas turėti antrąjį (arba trečiąjį) pasą yra maždaug kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija – visiems tik kenkia ir visus erzina, gadina gyvenimą ir turi nulinį poveikį gražiai kalbai ir kalbos kultūrai. Šio draudimo mums reikia lygiai taip pat, kaip karpiams, gyvenantiems tvenkinyje, reikia dviračių.

Be kita ko, šis draudimas kenkia emigrantams, kurie yra mūsų žmonės. Gal ne visi emigracijoje gyvenantys mums vienodai patinka, bet man ir Vilniuje gyvenantys ne visi vienodai patinka. Man net ir Los Andžele ne visi vienodai mieli. Bet kodėl jiems, tiems mūsų emigrantams, kenkti? Mes tų žmonių ir taip nedaug turime.

Tegu jie gyvena toli, bet jie yra mūsiškiai, ir kam jiems apsunkinti gyvenimą, jei galima jį palengvinti, ir mums tai nieko nekainuos? Čia kaip pasisveikinti atėjus kur nors, padėkoti, prilaikyti kitam duris.

Anksčiau to nedarėme, nes buvome iš sovietinio urvo išlindę pikti laukiniai, bet dabar mes jau kitokie. Dabar darome taip, kad kitam būtų geriau, o ne blogiau.

Jei gali būti geras žmogui ir jam palengvinti gyvenimą, kam jį sunkinti? Kad atkeršytum emigrantui vien todėl, kad jis gyvena ir dirba ten, kur jam labiau patinka? Kam nors nuo to saldžiau gal pasidarė?

Kai kurie draudimai, žinoma gali būti abejotini arba ginčytini, bet galimai prasmingi. Pavyzdžiui, draudimas sekmadienį po trečios nusipirkti alaus man asmeniškai atrodo perteklinis, bet kai kam jis atrodo prasmingas, nes tada žmonės gal mažiau geria, o mažiau alkoholio vartoti yra sveikiau. Galima sakyti, kad yra naudos. Arba gali jos būti.

Tačiau dvigubos pilietybės draudimas neduoda niekam jokios naudos, išskyrus gal kokią įsivaizduojamą naudą - kaip nauda iš garinamo acto, kurią sapnuoja pamišėliai. Beprasmiškus draudimus dažniausiai tiražuoja šalys, kurias valdo diktatoriai, tironai arba maniakai, nes jiems drausti yra malonu ir reikalinga jų nykštukinės savimeilės tenkinimui. Mes nesame tokia šalis ir mums beprasmiškų draudimų nereikia.

Norėjau dar parašyti, kad galėtume tuo pačiu dar ir kitų nesąmonių atsisakyti, pavyzdžiui, lietuviškų kabučių arba daugiskaitinių daiktavardžių („dveji metai“, kas per kliedesys, kai visi sako „du metai“ ir visi puikiai supranta), bet čia per daug jus supainiosiu.

Tik norėjau paaiškinti, kad balsuodami lengvai galite padaryti savo artimam žmogui gerą darbą. Tai, man atrodo, būtų labai lietuviška ir labai gražu. Ačiū.