Užkalnis. Didžiausias Venckienės nusikaltimas, dėl kurio ji nebus teisiama

Dar niekada ir niekas taip nelaukė giminių iš Amerikos, kaip Lietuva ilgėjosi Neringos Venckienės, bėglės nuo teismo ir teisingumo. Atrodė kartkartėm, kad anksčiau akmenys ims kaukti Garliavos paplentėse ir sužaliuos gelžbetoniniai elektros stulpai, negu buvusi teisėja, buvusi Seimo narė ir pusės Lietuvos šventoji (nesakau – tikėjimo gynėja, nes ji gina ne tikėjimą, o sąmokslo baubus) grįš pas mus ir stos prieš teismą.

Nesant aiškių ir suprantamų priežasčių stabdyti ekstradiciją, buvo tampomos visos neaiškios ir egzotinės priemonės ir būdai, artimi būrimui, užkeikimams ir horoskopams: marginaliniai JAV ir Lietuvos politikai ir vadinamieji visuomenės veikėjai su nuspėjamom versijomis, kaip štai bebaimę gynėją ir kovotoją ėda mafija, o kur dar sūnus su savo privaloma programa „mama nekalta ir mes dar savo teisybę įrodysim“. Buvo atėjęs net pas mane į feisbuką gerbiamas Karolis Venckus pasidergti, teko jį užblokuoti, bet turiu jam pranešti ir patarti, kad nors ir smagu yra Užkalnio nuotrauką su kiaulės knysle po internetus klijuoti, jo mamai tai nelabai padės. Panašią taktiką jau buvo išbandžiusi signatarė Nijolė Oželytė, viešai feisbuke rašinėjusi, kad Užkalnis impotentas, todėl ir piktas, bet negali pasakyt, kad tai jai padėjo nugalėti violetiniame mūšyje. Tačiau dabar turbūt žinau, kokia buvo sūnaus pagalbos mamai Neringai Venckienei teisinė kokybė ir efektyvumas. Fotošopas, kaip ir kreidutės ar bobiškos paskalos, nelabai kokia taktika suaugusiųjų gyvenime.

Tai, kad sūnus gina mamą, yra gražu, bet nieko nei įrodo, nei teismui groja. Visame pasaulyje mamos, marčios, žentai, vaikai ir anūkai už sau artimus įtariamuosius, teisiamuosius ir nuteistuosius galvą guldo: „jis nekaltas, negalėjo taip padaryti, nepažįstat jūs jo taip, kaip mes jį pažįstam“.

Ir apskritai areštinės, izoliatoriai ir kalėjimai ir panašios įstaigos pilnos be kaltės sulaikytų ir neteisingai nuteistų. Beveik kiekvienas sakys, jei tik paklausite, kad čia jam sistema keršija, korumpuotas klanas, savivalė. Visi už gerus darbus sėdi, už teisybę, už drąsą. Nesakau, kad to nebūna. Būna. Tik tai – labai skysta gynyba normalios valstybės teisinėje sistemoje, kaip ir kreidutės. O Lietuva yra teisinė valstybė, gal ir netobula, bet tobulų nebūna.

Teisinės bylos nėra televizijos serialas, kad visi paprasti žmonės viską suprastų ir pabaigoje džiaugtųsi gėrio pergale prieš blogį, o taip pat Jolantos vestuvėmis su Mindaugu ir rasta bendra laime.

Andrius Užkalnis

Nusikaltimai gali būti įrodomi tik teisme, tačiau niekas negali nuginčyti, kad Neringa Venckienė kaip galėdama vengė teismo. Sakyti, kad ji vengė teismo, nes nepasitiki teismais, yra liūdnai komiška. Ar kur pasaulyje įtariamieji sako, kad pasitiki teismais ar policija? Ar girti vairuotojai labai gerai atsiliepia apie alkotesterius? Ne, ką jūs, jie tik burną skalavo ir gudobelės lašų į arbatą varvino.

Ar nacių nusikaltėliai, teisiami Niurnbergo tribunole, po Antrojo pasaulinio karo, pasitikėjo tribunolu? Žinoma, kad ne. Ir teisingai darė: yra žinoma, kad nugalėję sąjungininkai – Sovietų Sąjunga, JAV, Britanija ir Prancūzija – dar prieš prasidedant procesui tarėsi, kiek maždaug nusimato mirties nuosprendžių nugalėtųjų vadams. Ar tai – idealus teisingumas? Ne. Ar tribunolą kritikavo ir vadino nugalėtojų surengta teismo parodija? Ir dar kaip. Ar tribunolo reikėjo po Antrojo pasaulinio karo? Deja, reikėjo. Čia jums dar vienas pavyzdys, kaip tobulų teismų nebūna.

Panašiai, kaip ir su tais tvirtinimais, kad, girdi, byloje per daug įtartinų dalykų ir klaustukų, kad paprastas žmogus galėtų patikėti, kad čia viskas tvarkoje. Palaukit, teisinės bylos nėra televizijos serialas, kad visi paprasti žmonės viską suprastų ir pabaigoje džiaugtųsi gėrio pergale prieš blogį, o taip pat Jolantos vestuvėmis su Mindaugu ir rasta bendra laime. Paprastas žmogus daug ko nesupranta, kaip antai branduolinės fizikos, anglų kalbos, biochemijos arba kaip veikia mobiliojo telefono programėlės, bet tai nereiškia, kad tie dalykai yra nesąmonė, korupcija arba šėtono pramanas.

Apskritai, Neringos Venckienės palaikytojų pulkelis, atrodo, pats negirdi, ką kalba jų burnos: buvusi teisėja bijo būti teisiama tos pačios teismų sistemos, kurioje ji pati dirbo ir kurios taisyklių išmanymu didžiuojasi. Tai, ką ji darė teismuose, bandė griauti sistemą iš vidaus? Ir kodėl mes turėtume tikėti jos sąžiningumu ir dorumu, kai ji pati sako, kad sistemoje yra nesąžiningi ir nedori teisėjai? Kuo tikėti? Žmogumi, kuris dirbo melagiu ir sukčiumi pas melagius ir sukčius (jo paties liudijimu)?

Didžiausias Neringos Venckienės nusikaltimas yra tas, kurio nėra kodeksuose: būdama teisėja ir teisininke, taigi, būdama galios pozicijoje, ji savo žinias panaudojo piktam: sėdama, laistydama ir augindama teisinį nihilizmą, ragindama savo pavyzdžiu priešintis teisėsaugai ir nepaisyti teismo sprendimų. Kodėl ji tai darė, lengva nuspėti: šeimos reikalai ir genties lojalumas visada pirmoje vietoje, ypač gūdžioje provincijoje.

Yra pasakyta, kad kai gydytojas eina piktadarystės keliu, jis tampa baisiausiu iš visų nusikaltėlių, nes turi stiprius nervus ir pavojingas žinias. Gydytojas su lenktiniu peiliuku ir namų vaistinėlės turiniu yra baisesnis, negu kaimo plūgas su beisbolo lazda ir traktoriaus veržliarakčiu. Panašiai galima kalbėti ir apie žmones su teisinėmis žiniomis ir didele teismų praktikos patirtimi: jie matė ir žino, kaip veikia sistema, kaip ji apgaudinėjama ir kur jos silpnosios pusės. Kai jie pradeda kenkti, jie pakenkia labiau.

Antra vertus, reikia pripažinti, kad nors Neringa Venckienė gaus Lietuvoje teisingumą (tegu ir jai pačiai tai neatrodys, kaip teisingumas, bet mes nei jai, nei jos sūnui, nei jos palaikytojams to neįrodysime, turiu omenyje mus – Lietuvos Respubliką, kurios vardu ir bus priimami nuosprendžiai), nusiraminimo mūsų šalyje nebus niekada.

Susitaikymo aušra niekada neišauš virš Marijos žemės, bent jau šiuo klausimu.

Pernelyg viskas įelektrinta, apipinta teorijomis, knygomis, televizijos laidomis, kreidutėmis, advokatų atsiminimais, giminių ir palaikytojų mitologija, Klonio gatvės lauko scena su ten grojančiais palaikymo atlikėjais, lyg tai ne byla, o chorų karai ir krepšinio čempionatas bei Eurovizijos atranka. Jei Neringa Venckienė bus nuteista, pusė šalies sakys, kad čia klanas su ja susidorojo. Jei ji bus išteisinta, kita pusė sakys, kad skysta teisėsauga pasidavė populizmui, norui įtikti miniai ir politikų spaudimui.

Patrauklus būtų variantas Neringą Venckienę teisti kur nors užsienyje, tarptautinių tribunolų ir arbitražų šalyje, gal Olandijoje arba Švedijoje, kad užsienio teisėjai pagal Lietuvos įstatymus priimtų sprendimą (medžiagas visas išverstų, ir mano visi pažįstami vertėjai gautų darbo keletui metų, kaip kad gavo serbų-kroatų kalbos vertėjai dešimčiai metų užsiėmimo ir kalnus pinigų, kai Jugoslavijos karo nusikaltėlius tarptautiniame teisme teisė). Tačiau visi suprantame, kad to nebus, bent jau mums gyviems esant. Bet net tada, jei toks teismas vyktų, nebūtų jokio pasitenkinimo pasidalinusioje į dvi dalis Lietuvoje. Maža to, čia dar užsieniečius pralaimėjusioji pusė apkaltintų nieko nesupratus, kaip kaltina krepšinio teisėjus.

Artimiausia data, kada Neringa Venckienė gali tikėtis tikrai kvalifikuoto, objektyvaus, besąlygiškai visus tenkinančio teisingumo ir bylos apsvarstymo, gali būti tik tą dieną, kai Kristus sugrįš pas mus gyvųjų ir mirusiųjų teisti, bet tą dieną visi bus labiau susirūpinę nuosavomis bylomis ir nuosprendžiai, kad prisimintų laksčiusią nuo teismų ir besikavojusią buvusią teisėją, kuri buvo plačiai žinoma ir populiari tuose kraštuose, kur prieš tūkstančius metų tvyrojo Lietuvos žemės.