Johnsono vadovaujami konservatoriai rinkimuose sutriuškino, sutaršė ir į istorijos šiukšlyną išmetė leiboristus, darbo partiją, kuri jau kelis dešimtmečius nebuvo tokia apgailėtina, kaip šiais laikais, ir apie tai tuojau pakalbėsime. Nelaimėti šiuose rinkimuose būtų buvę taip pat beviltiška, kaip nepakelti nuo žemės penkiasdešimties svarų banknoto, kuris guli sau ir prašosi paimamas.
Tačiau kairiesiems taip neatrodė. Jie kvatojo ir laidė juokelius apie Boriso Johnsono šukuoseną, apie jo egzotinę elitinę tartį, liudijančią geriausias mokyklas ir geriausius universitetus, ir apie tai, koks jis panašus į viso pasaulio kairiųjų nekenčiamą JAV prezidentą Donaldą Trumpą. „Pasaulis tapo dviejų bepročių įkaitu“, šaukė susirūpinę kairuoliai ir kairieji – ir taip pat, kaip prieš išrenkant Trumpą Amerikoje, patys sau kartojo, kad nėra įmanoma, kad jį išrinks prezidentu, to negali būti, nes to būti niekaip negali, tai nėra įmanoma, tai yra priešiška sveikam protui.
Kai žmonės pasirenka ne taip, kaip patinka kairiajam intelektiniam elitui, tai tas elitas skelbia apokalipsę, pražūtį planetai ir sako, kad bepročiai nugalėjo prieš sveikai protaujančius. Taip atsitiko ir šį kartą. Europos elitas, kuris tebetiki vieningos ir vis tebeaugančios Europos šviesia ateitimi, kurią nubrėžia išmintingi biurokratai, vis tiki, kad pasaulis bus pagal juos ir jų susigalvotas pasakas.
Jiems atrodo, kad visas sienas reikia atverti visiems, kad Europa turi vienytis ir kad visos kultūros yra lygios ir vienodai vertingos, net ir tos, kurios savo įsitikinimus reiškia sprogdinimais ir žudymais. Ir kairuoliškas elitas labai nustemba, kad, pasirodo, žmonės taip nemano.
Europos elitas, vadinantis save progresyviu, su pasibjaurėjimu purkštauja nuo Britanijos noro eiti savo keliu - ką ji sėkmingai daro pastarąjį tūkstantį metų, o narystė Europos Sąjungoje buvo tik trumpalaikis eksperimentas, kuris nusibodo, kaip žmogui pradeda nusibosti į batą įkritęs akmenukas, ir Britanija nusprendė tą akmenuką iš bato iškratyti.
Lygiai taip pat kairysis elitas – ir Amerikoje, ir Europoje – baisisi sumanymu pastatyti sieną nuo nelegalių pabėgėlių, sako, koks absurdas, ir kairuoliai būna šoke, kai rinkėjams, pasirodo, labai patinka tokia mintis, nes ji ūkiška ir konkreti. Žmonės nenori nekontroliuojamos migracijos ir nori saugoti savo šalies sienas, tik pagalvokite, koks siaubas, sako kairuoliai, kuriems labiausiai patiktų, kad visa planeta būtų kaip filmuose, kur visi kur kas nori, ten ir važinėja, stato mečetes ir įvedinėja savo atsilikusių trečiojo pasaulio kraštų tvarką ir papročius.
Baigsis Britanijoje ir flirtas su žmogaus sukurto klimato atšilimo bažnyčia, kurios rėksnė pamokslininkė Greta Thunberg spėjo per kelis mėnesius tapti iš beveik šventosios graudžiu pamišėlių sektos personažu, nepilnamete cypdavatke su siaubo pasakų spektakliais – Vakaruose visi pripratę prie tų pamokslininkų, kurie užsilipa ant dėžės ir garsiai skelbia pasaulio pabaigą centrinėse miestų gatvėse ir dalina lankstinukus. Rinkimų rezultatai Britanijoje – kaip ir rinkimai JAV ateinančiais metais, kai Donaldas Trumpas taps prezidentu dar vienai kadencijai – bus posūkis į normalumą, sveiką protą ir tolyn nuo politinio korektiškumo ir visų „metoo“ ir karingojo feminizmo raganėjimų, kuris buvo bepradedąs užimti centrinę poziciją.
Dabar, kai Britanijoje laimėjo konservatoriai ir Borisas Johnsonas vėl bus premjeras, tik jau su labai stipria dauguma parlamente (tokios įspūdingos persvaros konservatoriai neturėjo nuo geležinės reformatorės Margaret Thatcher laikų), ateis naujieji kietumo laikai.
Margaret Thatcher kažkada padarė tvarką, ne tik prispardžiusi subinę pietų Atlanto vandenyne Argentinai ir išmetusi agresorius lauk iš Folklendų salų, bet ir prispaudusi ir sudorojusi visus užknisusias profesines sąjungas, kurios šalyje elgėsi, kaip viską kontroliuojanti įžūli mafija, neva ginanti darbininkų teises, o iš tikrųjų griaunanti verslą, pančiojanti komerciją ir stabdanti konkurencingumą ir pažangą.
Dabar konservatoriai Britanijoje imsis šalies vėžio: pašalpinių klasės, įžūlių tinginių ir veltėdžių burbulo, ir baigsis neregėtas migracijos liberalizmas, švytuoklė pasisuks griežtumo pusėn. Lietuviai, kurie jau gyvena Britanijoje, gali pernelyg nesijaudinti: jiems, greičiausiai, nieko blogo nebus, nes šalis neturi nei noro, nei resursų užsiimti anksčiau atvykusių deportavimu. Blogai bus naujai besiveržiantiems, ypač iš trečiojo pasaulio – išskėstų rankų politika labai greitai virs pakabintos spynos ir atkištos špygos politika, ypač kiek tai bus susiję su pašalpomis, išmokomis, socialiniu būstu ir kitomis socialistų godojamomis gėrybėmis.
Britanijos vizos pasaulyje vėl taps sunkiausiai gaunamomis, Britanijos pasas – vienu labiausiai vertinamų, ir šalis grįš prie imperinio pragmatizmo: šalis atvira visiems, kas atvyksta ir turi ką pasiūlyti. Reikės gydytojų – importuos gydytojus, nors ir iš Lietuvos ir nors ir iš Tanzanijos, reikės statybininkų, važiuos statybininkai, bet pašalpų turistams ateina liūdnos dienos.
Kairioji spauda galės spirgėti, kiek tik norės, ir jos įniršis bus visiems tik pramoga, kaip buvo Margaret Thatcher laikais – apie ją piešė karikatūras, apie ją kūrė lėlių šou, ją vaizdavo kaip raganą, šėtono dukterį, bet ji šalyje darė savo tvarką ir pakeitė Britaniją neatpažįstamai nuo socialistų, profesinių sąjungų gangsterių, nusiginklavimo ir Kremliaus uodegos bučiuotojų šutvės laikų.
Pergalei rinkimuose nepaprastai padėjo tokia leiboristų partiją, kurios buvo gėda nenugalėti – prieš tą partiją galėjo laimėti ne tik konservatoriai, bet ir mergaičių tinklinio komanda. Partijos vadovas buvo liūdnai komiškas, nusenęs ir nusišnekantis Jeremy Corbynas, dar ir su antisemito kvapeliu, žadėjęs britams visuotinę nacionalizaciją, išstojimą iš NATO ir kitas ligotas komunistų svajones, kurių sveiko proto anglai nevirškino dar nuo tų laikų, kai už Kremliaus pinigus buvo organizuojami maršai – „Kampanija už branduolinį nusiginklavimą“, kad Britanija pasiliktų be atominio ginklo (apie ką Maskva visada svajojo). Senieji komunistų sumanymai nepaėjo, ir Britanija pasirinko tvirtai ir ryžtingai.
Karalystės herbui negresia pakeitimai ir ten nebus vaizduojama feministė su erškėčių vainiku, apsikabinusi apmūturiuotą skarmalais pašalpinį pabėgėlį – ne, karalystės herbe ir toliau bus liūtas ir vienaragis, ir puikuosis senasis užrašas: „Dieu et mon droit“ - „Dievas ir mano teisė“.