Tai dar ir linksmiausių pasaulio laidotuvių jubiliejus. Prieš trisdešimt metų, Kalėdų dieną, išleido kvapą vienas baisiausių kalėjimų pasaulyje, blogio imperija, nusikaltėlių komunistų ir perversmininko Vladimiro Lenino sumanytas ir išperėtas darinys: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.
Lageris užsidarė, kalinius paleido – kai kurie toli nepabėgo ir toliau gyvena kaip barakuose, kiti labiausiai rūpinosi, kaip iš kalėjimo išsinešti, kas blogai padėta, ir padarė savo naujus mažus lagerius, pavadinę Turkmenistanu arba Baltarusija, kiti surentė buvusių kalinių kooperatyvus, kur veikla sekasi prastai, nes nei žinių, nei gabumų (koks Kirgistanas arba Tadžikistanas), ir geriausia karjera yra važiuoti į Maskvą taksi vairuoti arba nešioti plytas statybose.
Na, o kalėjimo pagrindinę teritoriją nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno perėmė prižiūrėtojai iš bokštelių, persirengė brangiais kostiumais, gražiai suremontavo lagerio administracijos biurą, vadinamą Kremliumi, žmonas, meilužes ir vaikus išsiuntė gyventi ir mokytis į laisvąjį pasaulį, nuo Londono iki Provanso, savo privogtus pinigus irgi išvežė lauk (lageryje laikyti nesaugu, tiek vagių aplink, nežinai, kada kas iškraustys kišenes, visgi kriminaliteto įpročiai sunkiai išgaruoja).
Na, o buvusius kalinius įdarbino (dažniausiai) laisvais darbuotojais su nedidele alga, jeigu kam kas nepatinka, ir yra noras burbėti, tai jums vaistai – pasirinktinai novičiokas, karceris arba vis dar rakinami senieji barakai. Kostiumuotieji buvę lagerio apsauginiai ir toliau sau suka reikalus, prekiauja nafta ir dujomis (daugiau gaminti nelabai ką sugeba, nes mokslininkai ir inžinieriai kažkodėl gyventi buvusio kalėjimo perimetre nenori ir seniai išsikraustė kitur). Uniformuota lagerio armija (arba žalieji žmogeliukai be skiriamųjų ženklų) smaginasi, puldinėdami silpnesnius kaimynus, ypač tuos, kas nesuskubo apsauga pasirūpinti.
Centrinėje lagerio aikštėje, prie Kremliaus sienos, kur pakavoti po žemėm buvę nusipelnę kalėjimo administracijos vadovai, tebėra specialiame statinyje marinuotas ir viešai rodomas pirmasis kalėjimo direktorius, ir baisių vaizdų mėgėjai kartais eina jo pasižiūrėti pro stiklą, kaip į kokį baisų gyvį formaline, kokius laiko zoologijos muziejuose.
Ant to statinio su marinuotu pirmuoju direktoriumi viduje per lagerio šventes lipdavo kalėjimo administracija ir sveikindavo einančius kolonomis kalinius, kurie keliskart per metus turėjo žygiuoti ir visiems skelbti, kad jų kalėjimas pats geriausias. Kalėjimas turėjo visokios saviveiklos: baletus, operas, teatrus ir net savo poetą, Vladimirą Majakovskį, kuris taip mylėjo savo įkalinimo įstaigą, kad rašė griausmingas eiles apie tai, kaip jis didžiuojasi savo kalinio pažymėjimu, ant kurio viršelio buvo kūjis, pjautuvas ir varpos, bet ne tos, apie kurias jūs pagalvojote.
Lageryje, beje, buvo ir demokratija: kaliniai galėdavo eiti į rinkimus ir rinkti kalėjimo administraciją. Rinkimus visada laimėdavo ta pati partija, nes tik viena ir buvo, o rinkimai iš vieno kandidato visada būna sėkmingi ir niekada nenuvilia.
Lietuva, Latvija ir Estija, buvusios kalinės, išsilaisvinusios padarė daugiau negu kiti, ir gyvena geriau negu kiti – jaunesnė karta baigia pamiršti, kad jų tėvai ir seneliai yra iš kalinių, jiems jau nieko nebesako lagerio paniatkės („supratimai“, arba kalinio elgesio ir vertybių kodeksas), jiems nebaisūs baubai ir jie nekrūpčioja, pamatę policijos pareigūną, negalvoja, kad kelių eismo taisyklės yra gaidžiams, kad mokesčius moka tik nevykėliai ir nepasakoja kiekviena proga anekdotų apie Pėtką ir Čiapajevą (toks lagerio folkloras).
Jiems nieko nebereiškia apgailėtini filmai, kuriuos jų tėvams ir seneliams rodė kalėjimo kultūros klubo patalpose arba per laidinę TV: visokie „Po pirties“ arba epopėjos apie šnipą Štirlicą, kuriuos kaliniams rodydavo už gerą elgesį. Nepasiilgsta jie ir lagerinio srėbalo ir kalinių jovalo, visų tų saldžių putokšlių plastmasiniais kamščiais, silkės po šuba, Olivjė salotų ir sviestinių tortų, kur kalėjimo valgyklose būdavo siūlomi irgi švenčių progomis: Lagerio Įkūrimo Dieną („Spalio Šventės“), Darbingojo Kalinio Dieną (gegužės pirmoji), ir Moterų Korpuso Dieną (kovo 8-oji, o kaip gi kitaip).
Kai kas negali pamiršti kalėjimo ir tebedūsauja. Dažniausiai yra taip: kuo labiau migloti prisiminimai apie praeitį, tuo tirštesni kliedesiai skleidžiami. Vyriausioji šalies pensininkė, vardu Grasilda, metams bėgant skelbia apie vis didėjantį jos palaikymo komandos skaičių (nors, atrodytų, jeigu taip blogai pensininkams, tai kodėl jie gyvena vis ilgiau?), pasakoja apie tai, kaip blogai gyventi visiems, ką ji pažįsta, ir seka pasakas mažiesiems apie Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje jos rankomis pastatytą turtingą ir laimingą šalį.
Kiti vėl, prisimindami vadinamuosius „kolūkius“ (kalinių žemės ūkio kooperatyvus, kur kiekvienas galėdavo turėti tiek, kiek sugebėdavo pasivogti), kalba apie tai, kaip dabar Lietuvoje sugriautas žemės ūkis (nors gamybos apimtys padidėjo ne procentais, o kartais, bet kas jiems tie skaičiai), o dar kiti kalba, kad kainos išaugo tiek, kad niekas nieko negali nusipirkti, kai tuo tarpu parduotuvių tinklai kažkokiu būdu uždirba milijardus šalyje, kur niekas neturi pinigų, visi elgetos ir kur aplink prekybcentrius penktadienį tikrai nesisuks naujų automobilių spiečiai, kurie tikrai nevažiuos į namus su prikrautomis bagažinėmis maisto, gėrimų ir dovanų.
Mes turėtume prisiminti (ir sau paploti per petį), kad iš dvesiančio lagerio išsikraustėme dar tada, kai durys buvo oficialiai užrakintos, tik sargybiniai ir administracija buvo pernelyg užsiėmę savais reikalais ir turėjo didesnių bėdų, o mes pasinaudojome trumpu galimybės epizodu, išėjome basi, tuščiomis rankomis ir be nieko, ir viską padarėme patys.
O jau kai 1991 metų pabaigoje leidosi paskutinį kartą raudonoji lagerio vėliava virš centrinės administracijos pastato, tai buvo jau ne apie mus: mes jau buvome išėję, ir galėjome tik palinkėti, kad numirėliui uosinį kuolą, kaip Drakulai, įkals pakankamai giliai, kad jau niekada nebeprisikeltų.