Užkalnis. Dvigubos pilietybės turbūt nebus, bet pabandom dar sykį

Nėra jokios kitos geros priežasties neleisti išsaugoti Lietuvos pilietybės tiems, kas įgavo kitų draugiškų šalių pilietybę (ar kelias).

Tačiau yra tokių nelaimingų ir piktų žmonių, kurie nori ir vėl diskriminuoti emigrantus arba gimusius užsienyje Lietuvos piliečius. Ką galim padaryti, kad jie nelaimėtų? Nes mes nenusipelnome vėl pralošti kvailiams ir pavyduoliams.

Visos pilietybės atiminėjimo priežastys yra bjaurios: tai lietuviškas pavydas, pagieža, piktdžiuga, kerštas ir smulkmeniškas noras, kad kitam nebūtų gerai, nes lietuviškam runkeliui pačiam permanentiškai yra nyku ir bloga. Jeigu visiems blogai, tai runkeliui truputėlį džiaugiasi širdis. Arba tas daiktas, kurį jis turi vietoje širdies.

Žinote, kaip smagiausia linksminti (visiškai legaliai ir etiškai) visus tuos susiraukėlius?

Parašykite ką nors gražaus. Pavyzdžiui, „Didžiuojuos Lietuva. Viskas tik geryn.“ Arba dar (visiškai teisingą tiesą): dar niekada Lietuva taip turtingai ir gražiai negyveno nuo savo atsiradimo laikų. Jie išgirsta „gerai“ ir „Lietuva“ viename sakinyje ir išprogsta visas širšių lizdas.

Kai feisbuke būna įkeltas koks nors straipsnis apie tai, kaip Lietuvoje didėja pajamos, laimės indeksai, vartojimas ir gyvenimo trukmė, pakanka pakomentuoti ką nors teigiamo. Tiesiog parašykite ką nors gražaus. Pavyzdžiui, „Didžiuojuos Lietuva. Viskas tik geryn.“ Arba dar (visiškai teisingą tiesą): dar niekada Lietuva taip turtingai ir gražiai negyveno nuo savo atsiradimo laikų.

Jie išgirsta „gerai“ ir „Lietuva“ viename sakinyje ir išsprogsta visas širšių lizdas. It banda aršių beždžionėlių, kurios iš turistų prisivogė metamfetamino ir prisirijusios puolė draskyti viską aplink.

Kai kurie sarkastiškai pastebi, kad gyvenimas gerėja tik Seimo nariams (nors Seime ir alga juokinga, ir patogumai apgailėtini), o kai kurie piktuoliai tiesiog klausia, ar man blogai su galva, jei patinka Lietuvoje.

Jiems atrodo, kad normalus žmogus turi visą laiką viskuo skųstis ir dejuoti.

Beje, dėl tos pačios priežasties piktuoliai niršta nuo pranešimų apie seksualines mažumas („tegu daro ką nori, tik tegu nesireklamuoja“). Tų surūgusių būtybių bet koks lytinis, šeimyninis ar romantinis gyvenimas seniai pasibaigęs (kai kurių ir prasidėjęs nebuvo). Jie nenori girdėti ir matyti, kad kitiems gerai.

Taip pat pagiežingąją Lietuvos dalį erzina ir pranešimai apie kieno nors santykius, vaikus, vestuves, atostogas ir netgi brangų vaikišką vežimėlį. „Kam čia man reikia dabar žinot apie tai“, – putoja jie. Jiems net kitų žmonių vardiniai automobilio numeriai kliūva. Kokiu būdu tave nuskriaudė, kai vyras kaimynei nupirko numerį PUPS1K arba L1ALE? Tau nuo to blogiau gyventi? Turbūt laikas persišviesti galvą.

Kitų geros naujienos erzina tik tada, kai esi nepatenkintas savimi ir savo gyvenimu. Linksmi ir laimingi žmonės nesiunta nuo portalų naujienų ar blizgių žurnalų.

Žmonės, gavę antrą pilietybę, atrodo nelaimėliams kaip kažką nepelnytai ištraukę loterijoje, ir jiems runkeliukai pavydi tos antros pilietybės, nors patys nežinotų, ką su ja daryti. Jiems juk ir iš pirmosios – lietuviškos – pilietybės jokio džiaugsmo. Ne veltui tie patys žmonės, kurie patys nekenčia visko apie Lietuvą, labiausiai trokšta, kad kitiems tą Lietuvos pilietybę atimtų bet kokiu pretekstu – o ko jie čia tokie laimingi ir išsišiepę? Labai Lietuvą myli, sėdėdamas po palme? Tuoj nemylėsi.

Palmės iš tavęs neatimsim ir iš Amerikos išvežti tavęs negalime, tai nors padarysim taip, kad tau Lietuvoje daugiau būtų problemų.

Kai žmonės nemoka daryti gero nei sau, nei kitiems, jie pradeda kurti problemas – kaip ta mokykla, kuri neleidžia cepelinų su spirgais. Valstybinis mokslas akmens amžiaus lygyje, mokytojų neprisišaukiam, patikrinimų užduotys lyg girtų bebrų rašytos, niekas nesiseka, tai eime nors į valgyklą, ką nors ten sugadinsim.

Gyvenimas užsienyje visada yra laisvas pasirinkimas ir emigracija dažniausiai pagerina žmones: galimybė pamatyti kitokį gyvenimą, kitą kultūrą, pasinerti į kitą kalbinę aplinką protingiems žmonėms labai padeda. Neprotingiems padeda mažiau, bet irgi nekenkia.

Antras pasas yra patogumas ir kelionės dokumentas, duodantis žmogui daugiau variantų ir įvairesnes galimybes gyvenime. Lietuvai jis grėsmės niekaip nekelia – o draugiškas šalis nuo nedraugiškų visi puikiai atskiriam. Gal tik kiti apsimeta, kad čia kažkas labai dviprasmiško. Iš tikrųjų Prancūziją nuo Kinijos arba Rusiją nuo JAV atskirti nesunku ir kiekvienas, išskyrus gal ponią Švenčionienę, yra įgalus nustatyti, kuri šalis mums kelia geopolitinę grėsmę, o kuri – ne.

Be to, yra dar vienas svarbus dalykas. Valdžia Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, yra sukurta žmonių, dėl žmonių ir iš žmonių sudaryta, tik kartais tai pamirštama, ir valdžiai atrodo, kad ji gali duoti žmonėms teises (o gali ir neduoti), lyg saldainius vaikams per atlaidus bažnyčios šventoriuje. Aišku, kad valdžia to nepamirštų, patys žmonės turi pareikšti nuomonę ir netingėti.

Lietuvos pilietybė nėra kažkokia išmalda, duota žmonėms pro sukąstus dantis – kurią gali iš jų atimti už amoralų elgesį. Ir antros pilietybės įgijimas nėra tas pats, kaip turėti meilužę šalia žmonos. Tai ne išdavystė ir joks nelojalumas.

Antros pilietybės draudimas yra ankstyvosios nepriklausomybės laikų atgarsis, kai Lietuva buvo silpna, baikšti, labai neturtinga ir labai nesaugi. Rusija, padalijusi pasų Lietuvos gyventojams, galėjo paskui ateiti jų ginti (nors, tiesą pasakius, galėtų bet kuriuo atveju tai padaryti), ir tada Lietuvai reikalai atrodė kitaip. Kažkada ir Vilniui reikėjo miesto sienos dėl gynybos, tai nereiškia, kad šiandien protinga būtų tokią sieną aplink miestus statyti.

Yra tik vienas būdas neleisti, kad laimėtų niūruoliai, piktuoliai ir pavyduoliai prieš laimingus, keliaujančius ir skirtingus pasus kolekcionuojančius gyventojus.

Reikia ateiti ir referendume dėl pilietybės išsaugojimo balsuoti TAIP.