Užkalnis. Gėda ne dėl valdžios, gėda dėl tų, kas juos rinko

Nevartykite akių, dar išsinarinsite. Nedaužykite delnu per kaktą, dar susikrėsite smegenis.

Neliekite ašarų, jų dar reikės, nes viskas tik prasideda. Naujametinis raganų ir velnių klumpakojis, kai laisvoje Lietuvoje prieš pristatydami skaitytojams plėšo lapus iš užsienio žurnalų, yra tik kraupus ženklas apie tai, kas toliau vyks šalyje, kurią valdo tie, kas gyvenime nėra prenumeravęs nė vieno užsienietiško žurnalo.

Jiems, patikėkite, visiškai vienodai rodo tie jūsų feisbuko pasipiktinimai – ne jūs, progresyvūs bitkoinų pirkėjai, ir ne tie, kas žiemoja šiltuose kraštuose, juos išrinkote, ne jūs juos ir atšauksite, jūs, geriantys kolekcinius vynus ir patys lipdantys sušius ir mokantys pasidaryti burgerius su plėšyta kiauliena. Nes valstiečių pasaulyje nieko šito nėra, ypač tų jūsų sušių: tik kolūkinis mėšlas (geriausiu atveju, nes šiaip labiau rusiškos trąšos), bulbos ir apdaužyti rūgštūs obuoliai, kai kurie sukirmiję. Ir dar runkeliai: ir tie, kurie cukriniai, ir tie, kurie dvikojai.

Bjauru skaityti tuos miesto tetučių ir dėdžių alpėjimus: „gėda dėl tokios valdžios“ arba „durniai prie vairo“. Kas bukesnis: valdžia ar tie, kas tokius rinko? Kas blogiau: būti durniumi valdžioje ar būti tuo, kas durnius išsirenka sau valdyti?

Puslapių plėšytojai patys į valdžią neatėjo. Jūs kalti, Lietuvos rinkėjai. Jūs ir jūsų giminės, kurių kvailumą toleravote – kikenote, kai babytė balsavo už Brazauską, nes gražus vyras, gūžčiojot pečiais, kai dėdė buvo už Paksą, nes jis lakūnas ir dar žemaitis, paskui sukiojote pirštą prie smilkinio, kai gimtajame Skersmyžių kaime giminaičiams patiko Darbo Partija ir ūsuotas agurkų kunigaikštis, bet vis tiek nieko jiems nesakėte ir važiavote į Skersmyžius mišrainių ir skerdienos valgyti, arielkos gerti, nes ką čia ta politika, juk savi giminės esam. Imkit dar šakočio, teta.

O Skersmyžių kolūkiečiai tyliai gilią šaknį kniso, desantą jums ruošė ir suruošė, ir dabar atėjo žurnalų plėšytojai gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir blaivinti.

Dabar išplėšė lapą iš žurnalo, rytoj užkurs knygų laužus, poryt išplėš lapą iš jūsų paso, kad keliauti negalėtumėt be reikalo, užporyt turėsit užsisiūti ant uniformos geltoną šešiakampę žvaigždę, pažymės kreida visų nepatikimųjų namus, o paskui ir numerius ant dilbio ištatuiruos.

Aš pats kaltas, kad dažnai buvau per švelnus tiems runkeliams, kurie mūsų šalį dabar sparčiai verčia puspročių diktatūra, Naujuoju Iranu. Pripažįstu, įsiklausydavau (kartais, bet per dažnai) į kniaukiančius balsus: negalima juoktis iš valstiečių, jie mums duonutę augina, kaimas – mūsų atrama, kaimo žmones išmintingi ir žemėje maitintojoje yra tikroji tiesa.

Dabar matom visi, ką jie mums išaugino. Ne duonutė, ne kviečiai, o usnys ir nuodingi augalai sukerojo, vijokliai-mutantai, salietra pabarstyti.

Kažkada, prieš šimtą metų, kai komunistai perversmininkai, besiremiantys darbininkais ir kareiviais, ėmė valdžią Rusijoje, vyriausias banditas Vladimiras Leninas ypatingai bijojo valstiečių. Suprasdamas, kad valstiečiai yra užsispyrę ir dar ekonomiškai nepriklausomi, atiminėjo iš jų žemę, šaudė, marino badu, išbuožindavo ir varė į kolūkius. Gailėjosi tik vadinamųjų mažažemių ir bežemių, ubagų: jie pavydūs, netikę ir apsileidę, labiau moka kitiems kenkti, o ne patys auginti ir kurti, ir todėl pati tinkamiausia medžiaga Naujam Sovietiniam Žmogui išveisti.

Dvarininkus, buožes ir turtingus ištaškė negailėdami, o iš didžiausių lachūdrų susiformavo naujasis žemės elitas: pasekmes Lietuvoje matome iki šiol. Maža to, dabar pasekmės ypač bado akis.

Pažiūrėkite buvusių komunistų veikėjų, daugiausia kenkusių Lietuvai, biografijas: dažniausiai kilę iš gūdžių kaimų, iš ubagų šeimų, išvažiavę į miestą mokytis, išsimušę per komjaunuolišką veiklą, tapo komunistais ir užlipo į aukštumas, buvo paskirti ministrais ir partijos sekretoriais, administravo Lietuvą, nepamiršdami tikriesiems ponams į Maskvą skilandžių ir dešrų vežioti, o paskui rašė knygas, kaip jie ir tada dirbo Lietuvai.

Dirbo, kaip išmanė: draudė spektaklius, cenzūravo knygas, gaudė mokytojus, švenčiančius Velykas, filtravo filmus, skirstė prisitaikėliškas padugnes (bet su filologiniu išsilavinimu) į spaudos redaktorių postus, dėliojo charakteristikas, kam galima ir kam negalima važiuoti į užsienį, tvirtino koncertų programas, meno tarybose laimindavo paveikslus ir apskritai visą gyvenimą vadovavo protingesniems, smalsesniems ir labiau tikusiems už pačius save. Proletariato, darbininkų nelabai daug ir buvo: visas šitas brudas buvo išlindęs iš giliausių, labiausiai nevykusių kaimų.

Ideologiją ir vertybes formavo ne tas patriarchalinis, senovinis Lietuvos kaimas, kuris buvo tautos stiprybės stuburas ir iš kur į miškus ėjo partizanai, o kolūkinė kaimo parodija: tas, kur visiems po lygiai, ir tinginiui, ir darbščiam, tas, kur gėris yra laistyti savo agurkus vogtu valdišku amoniako vandeniu, tas, kur kolūkio šoferio darbas puikus, nes gauna už valdiškus talonus saliarkos (dyzelino) išsigryninti ir nusigvelbti, tas, kur rusiškas trąšas pamaišai ir muito nemoki, tas, kur ant bobos valdišką mašiną užrašai ir dar ją į kolūkio kontorą įdarbini.

Visi dabartiniai žulikavimai, kuriuos matome šiandien, yra atėję iš kolūkinio kaimo.

Ir tame kaime, patikėkit, nereikia tų jūsų vyno reklamų ir visų tų jūsų užsienietiškų žurnalų (tiesa, jeigu ką, nekliedėkit, kad užsienio leidėjai paduos Lietuvos valdžią į teismus už turto gadinimą: greičiausiai nekreips dėmesio, o blogiausiu atveju tiesiog nustos siuntę leidinius į Lietuvą).

Valstiečiams nereikia kultūros ir civilizacijos, nereikia kitų kalbų ir kelionių, jie, jeigu ką, Egipte ir rusiškai susišneka, nieko jiems nereikia: tik „Duokim garo“ ir krūvos linksinčių gyvų baibokų prie dekoratyvinių stalų su molio uzbonais, va ir visa kultūra, va ir visi poreikiai.

Kokio dar žurnalo? Atnešk kibirą baltos mišrainės, Aldona, sveteliai atvyko, vaišinsim, tegu knysles sumerkia į bliūdą.

Kai kažkada kolūkiečius vežiojo į miestus autobusais, „į tijatrą“, irgi niekam tos jūsų operos nereikėjo, tiesiog kolūkio valdžia turėjo prieš partijos rajono komitetą atsiskaityti už „pravestas kultūrines priemones“. Žiūrėdavo į sceną ir svajojo apie mišrainę.

Dabar, kai kaimiečių ir naivių miesto kvailių išrinkta valdžia iš jūsų tyčiojasi ir puslapius plėšo, ar ir toliau giminėms kaimuose ir Kaune nesakysite, ką galvojate apie jų balsavimą, kad, neduok Dieve, nesusipyktumėt?

Ar pasakysite nors kartą savo nuomonę, ar palauksite, kol jums ant rankos kodą ištatuiruos? Bijau, kad be reikalo dedu į jus viltis. Buvote skudurai, nelinkę pyktis, tokie ir liksite. Už jus nubalsuos bobutė Julijona, jūsų runkelė globėja. O jūs dėkitės dar mišrainės.