Turiu galvoje Sovietų Sąjungos žlugimą prieš 30 metų. Tik ten griuvo supuvusi nudrožta valstybė, kurios niekam nereikėjo, o čia – kasdien vis sparčiau byra mano mylima šalis su visa nemylima Vyriausybe.
Kaip apžvalgininkas, sulaukiau retos garbės. Po mano teksto apie tris dalykus, kuriuos jau seniai turėjo padaryti Vyriausybė – leisti veikti lauko kavinėms, pripirkti skiepų ir panaikinti bukus represinius alkoholio ribojimus, įvestus buvusios kolūkiečių valdžios, supykdžiau konservatorius ir buvęs premjeras Andrius Kubilius pavadino mane susireikšminusiu influenceriu.
Malonu, žinoma – mane yra vadinę ir blogiau, ir, esu tikras, dar ir pavadins. Tačiau jei vienas rašytojas jums matosi kaip jūsų didžiausioji problema, tai laikas kviesti nebe daktarus, o kunigą.
Per tokius kaip Užkalnis žmonės ir kritikuoja Vyriausybę, kuri tvarkosi labai gerai, net jei to gerumo nematyti niekam, išskyrus ją pačią ir partijos narius.
Visiems kitiems matosi palaida bala, penki skirtingi pranešimai kasdien ta pačia tema, raginimai dar pakentėti (kartojami kaip rožinio maldos) ir akivaizdžiai nebekontroliuojamos savivaldybės, kurios ima skiepų skirstymo reikalus į savo rankas, spjovusios ant centrinės valdžios, kuria niekas nebetiki.
Ponas Kubilius, kurį tebelaikau vienu gabiausių Lietuvos administratorių, galėtų prisiminti iš istorijos, kad kai valdžia pradeda kaltinti žiniasklaidą dėl savo nesėkmių, tai valdžiai visada būna likę nedaug. Tai ne mano išgalvojimas, tai gamtos dėsnis.
Kai valdančioji partija taip susierzina dėl vieno įrašo, kurį paskelbė maisto kritikas ir pramoginės literatūros rašytojas, tai jai metas sustoti ir giliai pakvėpuoti. Nes – ką kaltinsit rytoj?
Laikas pagalvoti, kaip čia yra, kad kažkoks Užkalnis, rašinėjantis šen bei ten, transliuojantis savo laidas, vertinantis picas, sušius ir kvepalus ir auginantis du šunis, yra labiau klausomas negu visas Vyriausybės aparatas, kuris bando kažkaip paaiškinti, kad viskas yra gerai. Tik Vyriausybės niekas neklauso, toks ir skirtumas.
Aš neatsitiktinai parašiau apie Sovietų Sąjungos žlugimą. 1989 metais vyko SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kalbėjo apie tai, kaip geriau sutvarkius šalį. Lietuva, nors ir nenoriai, dar siuntė ten savo delegatus. 1991 metų pabaigoje sovietų šalis nustojo egzistuoti. Viskas įvyko labai greitai.
Kas vyko prieš žlugimą? Vyriausybė tapo vis labiau neįgali. Ja niekas netikėjo. Visai kaip dabar.
Valdžios atstovai tampė antklodę vienas per kitą, kiekvienas rėkdamas savo versiją, ką reikia daryti. Žmonės neklausė, nes tikėti nebeliko kuo. Visai kaip dabar.
Regionai, miestai, rajonai, respublikos dėjo skersą ant centrinės valdžios, nustatinėjo savo tvarkas, įvedinėjo savo talonus sviestui ir cukrui, ir buvo tokia nuotaika – gelbėkitės, kas galit. Visai kaip dabar, kai miestai savaip skiepija, nes kuo daugiau lauksi iš centrinės valdžios, tuo blogiau baigsis.
Visai kaip dabar.
Prieš tris dešimtmečius pasimetęs paskutinis sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas organizavo referendumą už Sovietų Sąjungos išlaikymą, pusė sąjungos jį ignoravo, ir rezultatai buvo niekam neįdomūs, nes klijai nepadės, kai nuo namo jau nuplėšė stogą ir vienas po kito krenta ant žemės balkonai. Nieko neprimena? Tiksliai kaip ši Vyriausybė, kuri atkakliai nesupranta, kad jie turi ne skaičių ir ne statistikos krizę. Jie turi pasitikėjimo krizę.
Bet Vyriausybė kartoja ir kartoja skaičius, statistiką, braižo grafikus, nes atsisako suprasti, kad žmonės yra tokie, kokie yra, ir kai juos užknisa, jie nebenori girdėti tų pačių pasiteisinimų. Visai kaip tada, kai prieš trisdešimt metų sovietai padarė piniginę reformą, kuri nubraukė milijonų žmonių visas santaupas – tada irgi sakė, kad reforma teisinga, tik žmonės nesąmoningi.
Kai prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą parduotuvėse nebebuvo nieko: nei muilo, nei tualetinio popieriaus, tai valdžia kaltino žmones, kad jie per daug perka, kaupia atsargas, ir todėl visiems neužtenka. Visai kaip dabar. Dabar ne Vyriausybė nepasirūpino vakcinomis, o kalti visi aplinkui, kad trūksta. Europos Sąjunga, savivaldybės, merai ir žmonės.
Jau daug kartų išgirdau (ypač iš konservatorių), kad Vyriausybė nieko negalėjo padaryti, nes „skiepų visiems trūksta“, ir tiekimai Europoje centralizuoti.
Izraelis ir Britanija paskiepijo žmones, nes ten yra vyriausybės, o ne šliurės. Trūksta ne tiems, kas eina ir nusiperka, o tiems, kas sėdi ir laukia, kada atveš. Kiek žinau, Lietuva dar yra laisva valstybė ir Europos Komisija negali uždrausti eiti ir nusipirkti rinkoje. Vakcinų pasaulyje yra, čia tik kainos ir noro klausimas.
Ir gana aiškinti, kad „kitur irgi blogai, pažiūrėk kaip daug kur Europoje“. Nevykėlio ir lepšio pasiteisinimas, kad ne jis blogiausias.
Man Vyriausybė reikalinga, kad ne į blogiausius lygiuotųsi, o į geriausius. Tačiau, kaip jau sakiau, yra žmonės, kurie sprendžia problemas, ir yra tokie, kurie labai gerai aiškina, kodėl jie nieko padaryti nesugeba.
Grįžkime prie apokalipsės ir griuvimo šalyje, kuri, kai buvo rašytas šis straipsnis, vis dar turėjo, nors ir neįgalią, bet Vyriausybę (dėl prezidento nesu tikras, ar tebeturime).
Per Viduramžio marus arba puolant miestą priešui nevilties apimti žmonės nieko geresnio nesugalvodavo, tai traukdavo iš bažnyčių stebuklinguosius šventųjų atvaizdus ir eisenas rengdavo su šventais paveikslais ir giesmėmis.
Visai kaip dabar.
Seimo narys Andrius Navickas rašo pagyras ir palaikymą Vyriausybei tokiais garbinimo žodžiais („atviru laišku“, todėl ir cituoju, kad atviras), kokių postsovietinėje erdvėje nematėm gal nuo 1953 metų. Tik ir lauki, kurioje čia vietoje jau reikės klauptis ir dėkoti premjerei, kuri, pasak Seimo nario, „keliasi ir gula su tikru Sizifo akmeniu – pastangomis suvaldyti mutuojantį priešą, kai žmonės, kuriuos ginate, piktinasi ir bamba“.
Tuo šlovinimu daug jūsų nevarginsiu, nes gali sutampyti, tik gal šią beatifikaciją: „Darote iš visos širdies ir jėgų, galvodama ne apie reitingus, politinę karjerą, bet apie tai, kaip išgelbėti kiekvieną, ką tik įmanoma išgelbėti, iš pandemijos nasrų.“
Ką primena? „Šviečia per naktį Kremliuje langas – tai draugas Stalinas nemiega, mumis visais rūpinasi“.
Andrius Navickas parašė taip gerai, kad man belieka įkalti vieną į tuščius vartus.
Supranti – mes, Vyriausybė, viską darome gerai, tik žmonės mums nekokie teko. Šalis pati iš savęs gera, tik rinkėjus reikėtų pakeisti – kantresniais, dėkingesniais ir nebambančiais.
Kadangi man vis sako, kad aš tik kritikuoju ir nieko nesiūlau (nors siūliau – vakarykščiame tekste yra visi trys pasiūlymai (žr. čia), tai štai jums idėja: pakelkite akis nuo skaičių ir schemų. Pasitikėjimo krizės neišgydysite skaičiais ir posėdžiais.
Vieną parą nekalbėkite apie skaičius ir ribojimus ir kaip laukia siaubai ir penkioliktoji banga arba mongoliškoji viruso mutacija.
Vietoje to, per tą parą sugalvokite kokį vieną dalyką, nuo kurio žmonės pasijustų geriau.
Nebus per sunku?