Užkalnis įniršęs. Patys ir valgykit šaltibarščius ir blynus už tokią kainą

Ar pastebėjote (turbūt pastebėjote), kad šiemet basakojė vasara pažymėta nesibaigiančiomis istorijomis apie cepelinus, bulvinius blynus ir šaltibarščius, tiksliau, apie jų kainas.

Kainos nepalieka abejingų, neslepia agonijos ir net sako liemenėlei „ne“ – nuolat pildoma. Spausk ir sužinok.

Ir, kaip visuomet, skaitytojai lapnoja šias žinias – ir apsisukę kaltina žiniasklaidą. Visai kaip tas meilės kupinas treneris, kuris kaltino savo auklėtines, suguloves ir cukrines mamytes, kad šios pačios į jį mėtė pinigus, automobilius, kuro korteles, butus ir aštuonias poras sportbačių fotosesijoms, o paskui žiūrėk kažkuo nepatenkintos, kai vienos iš jų net Lietuvoje nebirbino. Tik užsienyje.

Lietuvoje dėl visko kalta žiniasklaida, žurnaliūgos, o taip pat prakeikti verslininkai, kurie plėšia pinigus iš žmonių.

Tiesiog pasigauna žmones Palangos ir Šventosios gatvėse (arba, dar geriau, surištus nuveža į pajūrį), tada plėšia iš kišenių pinigines, per prievartą atskaičiuoja banknotus, grūdasi sau į kišenę ir teškia atgal veidan žemaičių blynus, užpildami juos per brangiais šaltibarščiais. Plėšikavimas vidury baltos dienos.

Skaitytojai komentaruose rėkia klykia: kainos kaip Švedijoje, kainos – kaip Šveicarijoje, kainos – kaip Amerikoje, oi tik algos pas mus ne tokios. Rėkia nebuvę nei Šveicarijoje, nei Amerikoje, bet o kas jiems, kad tik parėkus ir pavaidinus aukas.

Algos jūsų tikrai ne tokios, kaip Šveicarijoje, tam yra priežasčių. Kitų algos – kaip Šveicarijoje, ir tam yra daugybė priežasčių, viena jų tokia, kad ne visi rėkauja feisbuko komentaruose ištisą dieną, kiti dar ir darbus dirba ir užsiima visuomenei naudinga ir sau nenuostolinga veikla.

Esu rašęs, kad minimalus atlyginimas nėra ir niekada nebus normalus pajamų šaltinis. Tai žinutė jums, kad gyvenime kažką labai darėte ne taip. Tai avarinė saugos priemonė, ne daugiau. Tai pranešimas iš darbdavio: „jei galėčiau tau mokėti mažiau, mokėčiau, nes tu man ir tiek nevertas, kiek dabar aš tau moku“.

Šaltibarščių kaina yra panaši žinutė jums į jūsų smegenis. Tiksliau, rūpestis dėl šaltibarščių kainos. Jei tu atvykai į Palangą ir tau reikia nerimauti, kiek kainuoja šaltibarščiai J. Basanavičiaus gatvėje, tu kažką labai neteisingai darai savo gyvenime. Ieškok problemų savyje.

Gal tau į Palangą nereikėjo važiuoti, būtų pakakę pailsėti pigiau? Atostogos didžiausiame šalies kurorte nėra bazinė teisė, kurią užtikrina Konstitucija.

O gal tau nereikia maitintis restoranuose ir pavalgyti maisto iš prekybos centro? Gali pats pasidaryti šaltibarščių. Aš esu pats gaminęs šaltibarščius, tai jeigu aš galiu, tai gal ir tu gali.

Bet svarbiausia, gal tau reikia susirūpinti savo pajamomis, ir tai daryti ne feisbuke, nes – kiek man tenka pastebėti – nuo tavo, vadinamas paprastasis žmogau, dejonių dar nė karto tavo situacija nebuvo pagerėjusi.

Keista: praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo tų laikų, kai dar tada toks jaunas Rimvydas Valatka, mano mokytojas ir įkvėpėjas, savo straipsniuose aiškino apie tai, kad visiems visko nebūna po lygiai, kad kas daugiau stengiasi, tas daugiau turi. Man tada atrodė, kad šito negali suprasti tik pagiežingi sovietiniai dinozaurai, žmonės, kurie širsdavo, pamatę televizorių ekranuose parduotuvių, atostogų ir automobilių reklamas. „Nežinojom ir nereikėjo“, „tik erzina žmones“, „kam čia tų reikia reklamų, viskas vagims ir spekuliantams, tik jie gerai gyvena“, švokštė anuometinės piktos senės, grūmodamos lazda televizoriui.

Maniau, papyks ir liausis.

Tie dinozaurai ir dinozaurienės seniai išsikedeno į geresnį pasaulį, ir užaugo ir paseno jų palikuonys, kurių suvokimas nepagerėjo nė per milimetrą. Nors kai kurie jų sovietinės Lietuvos nė neatsimena.

Kainos kurortuose ar ne kurortuose nėra jokia problema. Kiekviena kaina yra teisinga ir sąžininga, kai pirkėjas, svečias ar klientas ją sutinka mokėti laisva valia ir kai mažesnės kainos konkurentai nėra nesąžiningai išstumiami. Viskas.

Taip, Lietuvoje labai smarkiai gerėja gyvenimas ir tas vadinamasis „geros savijautos faktorius“, kai žmonės gerai jaučiasi, noriai leidžia pinigus, nesirūpina netekę darbo, nes žino, kad vėl kaip mat jį susiras.

Vasara – pavyzdinė, lietuviškas pajūris (taip, girdėjome, vertelgos plėšikauja, neapsimoka, apgailėtina) yra kimšte užkimštas poilsiautojų, srautas žmonių neišsitalpina Palangoje, Šventojoje ir Kuršių Nerijoje ir kemšasi Klaipėdos pliažai.

Padavėjų taip trūksta, kad per vasaros mėnesį be laisvadienių pajūryje ariantys, patyrę ir stiprūs salės darbuotojai užsidirba ir šešis, ir septynis tūkstančius eurų (nesvajokite apie tokias pajamas: jei jūs turite tiek patirties ir galite patraukti tokį krūvį, tai apie jus restoranai jau žino), be to, po to mėnesio turi tokius blauzdų raumenis, kad gali fotografuotis reklamoms.

Ir minėtus šaltibarščius, cepelinus ir blynus noriai užsisakinėja. Panašu, kad jų kainos šiurpina ne tuos, kas juos valgo, o tuos, kas net neplanavo jų rinktis, kas sėdi namie ir rašo tūžmingus komentarus internetuose.

Kaip dainavo Linas Adomaitis „Pasaulis gražus / Tik mes išprotėję / Blogiau jau nebus / Kaip mes įsimylėję“, ir jis labai teisingai vertino situaciją.

Mes gal ir tikrai išprotėję, ypač kai netoliese karas, geopolitinės grėsmės ir rizikos, bet kaip tikri vakariečiai, mes žinome, kad svarbiausia yra užtikrinti gyvenimo normalumą, stengtis, dirbti, ilsėtis, pramogauti, auginti vaikus, ir kad būtent iš to, o ne iš pašalpų ir didinamo MMA ateina visuomenės gerovė arba, kaip rašė Adam Smith, „Tautų turtas“. Tautos tampa turtingos, kai nustoja elgtis kvailai, arba kai nustoja savo veiklą styguoti pagal kvailiausius, tingiausius ir bailiausius visuomenės narius.

Lietuva nepastebimai tapo turtinga Vakarų šalimi, su didelėmis kainomis, didelėmis pajamomis, šalimi, kur brangiai įkainojamas kvalifikuotas darbas ir žmogaus protas, kur už pastangas dosniai atlyginama, tik kai kas dar to negali patys sau pripažinti ir pasipiktinę kelia bulvinių blynų kainos klausimą.

Gerai pradėsite gyventi tada, kai atprasite klausinėti, kiek kainuoja bulviniai blynai ir ar grietinė įskaičiuota į porcijos kainą.