Išauginome apsiverkusių ir snarglėtų zyzlių kartą. Vadinamieji „milenialai“, tai yra gimę aplink tūkstantmečio virsmą. Gimę maždaug 2000 metais. Ten yra mūsų genetinio baseino seklusis galas. Šokinėti nuo tramplino nepatartina, nes vandens iki kelių ir jis nelabai skaidrus. Ten ir nešokinėja, ir neplaukioja, o tik braido ir save fotografuoja braidydami, ir kelia nuotraukas į internetą, nes įsimylėję save – silpnučius, pažeidžiamus, trapius ir tokius vertingus patiems sau. Myli savo skaudulius ir opas. Vadina save „žmogeliukais“. Kalba, kaip penkiamečiai.
Ne visi tokie, bet tie, kurie yra tokie, tai neduok Dieve. Jautrūs, įskaudinti, įžeidūs, pasiruošę rėkti „patyčios“ ir skųstis bet kam. Savęs ieškantys ir nerandantys, sunkiai dirbantys (na, jiems taip bent jau atrodo, nes sunkesnio darbo jie nėra matę), labai besistengiantys ir nieko nepasiekiantys, bet tai, kad nepasiekia, visada yra ne jų kaltė. Jie visada turi kuo pasiteisinti. Pasaulis neteisingas.
Tie, kuriems reikia ploti, kai ateina į darbą. Įsijungė kompiuterį, valio. Tie, kas pradeda dieną nuo to, kad parašo Feisbuke, kaip jiems šalta ir, o dieve, kodėl dabar pirmadienis, antradienis, trečiadienis, vienu žodžiu, kodėl ne penktadienis. Nuolat kartojantys, kad tuoj emigruos, jeigu tik ką. Jaučiantys, kad daro paslaugą, pasilikdami Lietuvoje ir gyvendami iš tėvų pinigų. Juokinantys visus aplinkinius savo reikalavimais, atėjus pas darbdavį: tūkstančio eurų į rankas, kavos aparato, telefono, „Apple“ kompiuterio ir nemokamo elektrinio paspirtuko, kad galėtų stilingai atvykti į darbą.
Verktiniai. Egoistai. Zyzliai. Tinginiai. Specialiai jiems sugalvojo bitkoinus ir kitas kriptovaliutas: naujojo tūkstantmečio būdą uždirbti nedirbant (tol, kol burbulas pučiasi).
Ne visi tokie – nes sutinku ir kitokių, ir, Dievas mato, dėl jų ramu. Ne tik ramu: jie viską padaro, kad Lietuva būtų geresnė. Ir padaro jau dabar. Bet snargliniai mėmės, zirzalai ir savęs gailintys nevykėliai yra žymiai geriau girdimi, nes inkščia garsiau ir yra labai gerai įvaldę internetus.
Visas jų humoras yra ironiškos trumpos istorijos apie tai, kaip jie neturi valios, mėgsta valgyti ir miegoti. Jie mėgsta transliuoti iš po kaldros, kai peršąla arba šiaip tingi. Tai, šiaip jau, apgailėtina, bet bent jie save myli už tai, kad tokie yra, nes jų tėveliai juos išmokė, kad jie patys geriausi ir kad svarbiausia – pastanga, o ne rezultatas.
Įpratę, kad juos vertins pagal ketinimus ir sumanymus (jie sako „idėjas“, nors daugelis jų minčių netraukia iki jokių idėjų; jų skurdžius galvojimus vadinti idėjomis yra tas pats, kas lietvamzdį ir tupyklą sodyboje vadinti „infrastruktūra“). Jie nepasiruošę, kad juos vertintų pagal rezultatus. „Sugalvojom tokią avantiūrą“, sako jie, kikendami, ir dažniausiai iš avantiūros nieko neišeina, bet jie laukia pagyrų už tai, kad sugalvojo, ir dvigubų pagyrų už tai, kad pabandė. „Bent jau kažką darom“, sako jie, nes nuolatos lygina save su dar labiau netikusiais. Su tais, kas ne tik kažką daro, bet ir pasiekia rezultatų, jie nenori lygiuotis.
Pasaulyje jie sunkiai prisitaikę, nes visur labai daug skriaudikų ir neteisybės. Baisi diena jiems Amerikoje buvo prezidento Donaldo Trumpo išrinkimas. Jie sėdėjo prie televizorių ekranų, užsidengę delnais burnas, lyg jiems trūktų oro, ir akimis riedėjo ašaros. Jie jau buvo patikėję (nes skaitė tik tokią žiniasklaidą, kurią jiems patiko skaityti), kad tokio negali būti. Jie skubėjo į savo universitetus, kur jiems suteikė „saugias erdves“, kad jie galėtų apsikabinę padūsauti ir nors kelioms valandoms pabūti apsaugoti nuo negailestingos realybės.
Prieš kelias dienas ir aš pasijutau kaip prezidentas Donaldas Trumpas. Tai įvyko, kai komentavau pasirodymus Eurovizijos atrankoje ir pasakiau, ką galvoju apie išgirstą muziką. Nepilnos penkios minutės, kai buvau eteryje, buvo baisaus šoko epizodas jautrioms sieloms, kurios nebemoka pasaulio matyti, jei jis nepadailintas Instagramo filtrais ir šypsniukais kiekvieno sakinio pabaigoje. Jie pripratę prie to, kad vertinimo komisija su jais kalba kaip su vaikais, kurie tuoj tuoj apsižliumbs. Tai su jais reikia iš lėto ir švelniai. Nes jiems sunku, jie stengiasi ir dirba dėl Lietuvos ir nusipelno tik gyrimo ir glostymo. Jiems seniai reikia ne balus skaičiuoti, o dalinti saulytes ir šypsniukus. Ir ne mažiau kaip po dešimt kiekvienam kasdien. Geriausia visiems duoti po lygiai, kad nebūtų traumuoti.
Kas jam leido komentuoti, kas jam leido kritikuoti, kritika turi būti ne tokia („nes tokia mums nepatinka ir mus užgauna“), ir kokį Užkalnis turi muzikinį išsilavinimą?
Pirma, neturiu muzikinio išsilavinimo. Neturiu kulinarinio išsilavinimo. Esu tik rašytojas, be Rašytojų sąjungos narystės, užtat su aštuoniais bestseleriais. Daug ko neturiu, bet užtat turiu jums naujieną: nepaisant to, kad jums nepatinka, kaip rašau ir kalbu, aš ir rašysiu, ir kalbėsiu, ir kuo labiau jūs cypsite, tuo daugiau mane rodys ir publikuos. Nes pasaulis neteisingas.
Antra, kritika neturi jums patikti arba net būti priimtina. Pasaulis yra griežta vieta, ir labai negailestinga, ypač tiems, kas tikisi nesąmonių ir turi nesveikus lūkesčius. Vizitas pas dantų gydytoją neprivalo būti malonus, kelionė į darbą viešuoju transportu neprivalo džiuginti, o diena biure arba prie prekystalio neprivalo dirbančiojo dvasiškai pakylėti ir prisidėti prie saviraiškos. Pakylėjimas ir saviraiška gali įvykti jūsų pačių pastangomis, bet jų niekas nežada ir negarantuoja.
Įkėlę į internetą savo apgailėtinus verksmus, galite išjungti komentarus ir vertinimus, kad jie jūsų netraumuotų. Tik gyvenimo griežtumo taip lengvai neišjungsite. Nes pasaulis neteisingas.