Aš Lietuvos pasiilgau, bet Lietuva manęs – kaip čia pasakius. Nelabai. Jai be manęs buvo ramiau.
Supratau, kad esu, tam tikra prasme, kaip tokia nesisteminė mūsų šalies Maldeikienė. Gerbiamoji Aušra kartais pasidalina rinkėjų laiškais su prakeiksmais jai ir jos aplinkiniams, ir tada nesijaučiu toks vienišas. Net Egidijus Dragūnas tiek nesusirenka susierzinimo: bet jis pykstasi daugiausia su policija, o mano humoras (arba dokumentika) nervina, atrodo, kiekvieną, kas papuola į mano artilerijos zoną.
Paskutinį kartą toks konfliktas kilo dar 2015 metais, kai Palangos meras buvo nepatenkintas mano tekstu DELFI (ne jis vienas, ypač aprašytieji personažai iš Jono Basanavičiaus gatvės; Lietuvos kurortų šurmulingoji pamotė niekada neatleidžia juokų apie savo mylimiausius vaikus).
Dabar, suprantate, Molėtai. Apie tai buvo tekstas DELFI sekmadienį. Na, nepatiko picerija man ten. Na, prisiminiau žalią jaunystę, 1986 metus, kai buvau bulviakasyje Suginčių kolūkyje kaip jaunas ir neperspektyvus architektūros studentas (kiek žinote mano suprojektuotų pastatų?).
Bet tai kaip įsižeidė skaitytojai ir ypač skaitytojos! Pažįstamas Vilniaus universiteto profesorius, kuris susijęs su tomis vietomis, pranešė man, kad reakcija galinga ir vietomis uraganinė. Feisbuko rūsiuose galanda kirvius ir dar baisesnius ginklus: sako, nebeleis manęs į restoranus, turėsiu gamintis namie (visa epopėja). Atskiros skaitytojos iš melagingų profilių (turbūt turi, ką slėpti) jau pranešė, kad apšmeižiau visus Suginčius, neva „praktiškai parašiau“, kad visas kaimas geria ir todėl vargšai studentai turi darbuotis. Na, žinoma, aš to nerašiau. Girtus mačiau traktorininkus 1986 metais, ir, jei prisimenate tų laikų Lietuvos kolūkinę idilę, tai nebuvo negirdėtas atvejis. O kad kaimas nesugebėjo bulvių nusikasti be miestiečių pagalbos, tai taip ir buvo, ir čia apsileidimo ir sovietinės tvarkos rezultatas. Nei gydytojams nereik kolūkiečių talkos į operaciją, nei automechanikai prašo, kad lietuvių kalbos mokytojos jiems veržliaraktį pasukiotų.
Dar man pranešė, kad tais metais architektūros studentai pagarsėjo „negražiais darbais“ Suginčiuose. Negirdėjau nieko per trečdalį amžiaus, bet jei kas ir įvyko, tai tikrai ne mano darbas. Be to, galioja senatis.
Nežinau, kodėl reikia taip pykti. Tiksliau, žinau – bet pykti vis tiek nereikia. Provincijoje Lietuvoje dažniausiai labai mažai kas vyksta. Nacionalinė ekspedicija ne kasdien atvažiuoja ir ne visur. Merą perrenka, naują išrenka, trinkeles perkloja prie savivaldybės pastato, gal kokį keliuką asfaltuoja, tai daugiau ir viskas. Ir kai centrinė, arba, kitaip tariant, respublikinė spauda parašo nors ką nors, susijusio su provincijos gyvenimu, daugelis pasijunta prožektorių šviesoje, prie kurios nėra pripratę, juoktis nebesugeba ir ieško teisybės, net jeigu tenka visai komiškai kalbėti ir atrodyti tų paieškų procese.
Parašiau kažkokią nesąmonę apie Inturkės gatvę, kurioje yra toji picerija, parašiau, kad gal čia žargoninis sovietinės turizmo monopolijos „Intourist“ pavadinimas, kaip Basanavičiaus gatvė – Basanafkė, Gedimino prospektas – Gedo prospektas, taip ir čia – Inturkė, tai geografijos guru pranešė, kad čia tokia gyvenvietė. O tai aš nežinojau, ačiū, dabar būsiu protingesnis.
Kažkada viename interviu UŽKALNIO žurnalui Andrius Mamontovas man sakė, kad jam labai Lietuvoje įstringa žmonių dirglumas (aš pasakyčiau – ir įžeidumas). Jis teisus.
Kodėl žmonės mano Lietuvoje tokie įniršę ir pasiruošę įsižeisti? Sakyčiau, prieš trisdešimt metų tai būtų labiau suprantama. Okupacijos pasekmės. Sunki ekonominė situacija. Maži atlyginimai. Niekingos pensijos. Griūvantys bankai. Didelis nedarbas. Nusikalstamumas. Sovietinė kariuomenė vis dar mūsų žemėje.
Bet dabar juk viskas nebe taip. Lietuva gyvena saugiai ir turtingai, kaip niekada iki šiol; darbų yra visiems virš galvos: kokių tik nori. Plytelių klojėjai uždirba per dieną tiek, kiek mano jaunystėje chirurgas uždirbdavo per metus (todėl ir nenuėjau medicinos studijuoti, pasirodė pinigų mažai; vėliau dėl tos pačios priežasties nenuėjau nei į Seimo narius, nei į viceministrus). Tas pats kaimas turi pasakiškai pakilusias produkcijos supirkimo kainas. Grūdų tona kainuoja brangiau nei tona išmaniųjų telefonų. Provincija gauna išmokas iš struktūrinių fondų, tik spėk paraiškas pildyti ir kaimo turizmo sodybas įrenginėti. Naujų automobilių žmonės po pusę metų laukia, nes nespėja jų vežti. Emigracija seniai sustojo, dabar į Lietuvą atvažiuoja žymiai daugiau žmonių, negu išvyksta. Ko jums dar pykti, sakykite? Kad kažkam (kas jums visai nesvarbus) nepatiko pica?
Kaip tai jus įžeidė? Kaip tai paveikė jūsų patirtis ir pilietinį pasididžiavimą? O kas būtų, jei į Lietuvą atvyktų inspektoriai iš tarptautinio restoranų gido ir net neužsuktų į jūsų miestą, ką jūs tada darytumėt? Į Vilnių važiuotumėt traktoriais prie Prancūzijos ambasados? Ar tiesiog rašytumėt savo pagiežos kupinus laiškus į restoranų gido redakciją – pas mus čia yra picerija, jos neaplankėte, atsakykite dabar prieš mus?
Bet rimtai, klausykite, kokia jūsų savivertė – ar taip jau neturite, kuo didžiuotis ar džiaugtis, kad kylate, kaip žiežirbų spiečiai virš laužo, ginti vietos reikšmės kabakėlio, apie kurį net nieko blogo ir neparašė? Toks orumo pakaitalas, o iš tikrųjų – kompleksuotų provincijos žmonių paaugliški kaprizai, yra nebūdingi savimi pasitikintiems žmonėms. Ne man jus mokyti, bet būtų gražu suaugti ir subręsti. Už langų tokia graži vasara, na, nežiūrėkite taip rimtai į kažkokį Užkalnį. Jis to nevertas.