Kai mokytojai kviesdavo atsakinėti, sakydavo vardą ir pavardę, kartais – pavardę. Išskyrus tuos atvejus, kai kuri nors mokytoja (ar mokytojas) patogumo dėlei pasakydavo numerį. Kadangi Salomėjos Nėries vidurinė mokykla Vilniuje anais laikais buvo labiausiai nomenklatūrinė šalies ugdymo įstaiga (kai kuriuos mano klasiokus atveždavo į mokyklą vairuotojai tėvų tarnybiniu transportu), mokiniai jau tada buvo nelabai baikštūs. Pedagogui pasakius numerį vietoje vardo, kas nors iš vietos šūkteldavo: „Čia ne koncentracijos stovykla, mes vardus turim“, pedagogas ar pedagogė šiek tiek perkreipdavo veidą nuo tokio akiplėšiškumo, bet daugiau taip nebedarydavo.
Apie koncentracijos stovyklas ir numerius, tatuiruotus gyventojams (ypač vaikams) ant dilbio, žinojome jau tada: sovietinėje Lietuvoje netrūko dokumentikos televizijoje apie nacių nusikaltimus.
