Aš nenorėčiau šito posto, kaip nenoriu ir nesieksiu kitų valdiškų darbų: Seimo nario, viceministro ar ministro, ar net miesto tarybos nario. Aiškinau ne kartą: mano gyvenime jau valdiško darbo pakako, aš jaučiuosi geriau pats kurdamas turinį (rašydamas), užsiimdamas leidyba ir dar siūlydamas rinkai šaldytus virtinius.
Tačiau kažkas tuo direktoriumi bus, ir gera proga padėti LRT tarybai jį išsirinkti. Gal todėl, kad šiaip šiek tiek išmanau apie transliavimą, nes didelę dalį gyvenimo (16 metų) užsiėmiau žiniasklaidos ir transliuotojų darbo stebėjimu, dar ir todėl, kad pats esu nemažai dirbęs LRT įvairiuose vaidmenyse (net Eurovizijos atranką komentavau, kaip pastebėjo daugelis), o ir todėl, kad neturiu nuosavų interesų: nors pažįstu daugybę prodiuserių ir laidų kūrėjų, žurnalistų, operatorių, režisierių, garsininkų ir grimuotojų, pats savo ateities su LRT nesieju ir naujasis LRT vadovas man asmeniškai įtakos neturės.
Todėl čia gera proga LRT tarybai išgirsti kai kuriuos patarimus. Jei perskaitysite, būsiu dėkingas.
Pirmiausia, nacionalinis transliuotojas, deja, yra praeities palikimas ir nesusipratimas. Totalitarinės šalys, su kuriomis mums ne pakeliui, turi valstybinę televiziją ir radiją, kitose šalyse, kur yra nacionalinis transliuotojas (ir Lietuvoje) jis yra anachronizmas, vis dar išlaikomas dėl sentimentalių priežasčių, ir dar todėl, kad susijęs su žodžiu „kultūra“ ir „švietimas“ ir nė viena valdžia nėra tiek drąsi, kad pripažintų tiesą ir imtųsi kažką iš esmės keisti.
Tiesa yra tokia, kad nacionaliniai transliuotojai (labiausiai žinoma ir turtingiausia ligi šiol yra Britanijos transliavimo korporacija, BBC) atsirado ir užaugo tada, kai televizija buvo techninė naujovė, ir tokia brangi, kad nė viena komercinė bendrovė neatrodė galinti investuoti tiek, kad galėtų savo televiziją kurti pati.
Tais laikais tai atrodė, lyg kurtum savo kariuomenę arba savo kosminę programą. Todėl šio darbo ėmėsi valstybė ir tik ilgainiui pradėjo rastis komerciniai konkurentai. Šiandien transliavimas beveik visur yra komercinis reikalas, o valstybės išlaikomi transliuotojai veikia tik todėl, kad galioja įstatymai ir tiems transliuotojams priklauso būti.
Nors, iš esmės, juk būtų nesusipratimas viena valstybinė taksi bendrovė, daranti tą patį, ką daro privačios, arba vienas valstybinių parduotuvių tinklas greta kelių komercinių, arba vienas valstybinis kino teatras mieste greta komercinių.
Žinoma, jei pagal įstatymus būtų tie valstybiniai taksi, arba valstybinės parduotuvės, arba valstybinis kino teatras, jiems ir misiją sugalvotų.
Kinas galėtų rodyti filmus, kurių niekas nežiūri. Valstybinės parduotuvės galėtų prekiauti nepaklausia, tačiau gražiai tautiškai apipavidalinta produkcija: gintarinėmis lėkštėmis, troškintų ropių konservais ir suvenyrais iš ašutų ir kankorėžių. Valstybinė taksi bendrovė galėtų vežioti ten, kur neveža komerciniai taksi (pavyzdžiui, į taborą).
Būtinas visuomeninis transliuotojas ar ne, tačiau mes jį turime, pinigai jam jau skirti, ir todėl būtų protinga pasirūpinti, kad jis padarytų daugiau gero negu blogo.
Kaip LRT taryba puikiai žino, šiandien nacionalinis transliuotojas yra labiau galvos skausmas negu dovanėlė.
Politikai priskreto aiškintis ir nežada lengvai atstoti, tačiau visi puikiai supranta, kad atėjęs į bet kurią organizaciją tvarkos daryti politikas dažniausiai tik parėkauja, pakilnoja popierius ir visiems trukdo dirbti.
Mat politikas yra tas žmogus, kuris tau gali drąsiai pasakyti, kad darai ne taip, tačiau kaip daryti reikėtų, jis pats nežino, padaryti nemoka ir patarti negali.
LRT taryba supranta ir be manęs, kad šiandien transliuotojui reikia kantraus reformuotojo, bet ne aršaus revoliucionieriaus su didele šluota, koks kažkada (2001 metais) buvo Valentinas Milaknis. Milaknis, žinoma, anuomet padarė šventą darbą, išvaikęs gaujas veltėdžių, pijokų, darbe dešimtmečiais mezgusių ir snaudusių tetulių, bet šiais laikais tokių nebedaug beliko.
Be to, „didelės šluotos“ taktika šiais laikais vargu ar pavyktų: transliuotojas įklimptų teismuose, nes netgi tie, kas tingi ir nemoka dirbti, labai gerai išmano savo teises, o advokatai labai nebrangiai gali surašyti ieškinius, ir naujoji vadovybė nieko daugiau neveiks, tik vaikščios po bylų svarstymus mėnesiais ir metais. Niekam šito nereikia.
Nepaisant to, žinoma, LRT tarybos nariai galėtų prieš balsuodami pasivaikščioti koridoriais tarp studijų, užsukti į jas ir užeiti į „klubą“ (taip šiais laikais vadinamas bufetas), ypač algos dieną. Privalumai: pamatytų, ko nematę (operatoriai, besilaikantys už kamerų, kad tvirčiau stovėtų) ir suprastų, kad nepriklausomos prodiuserinės kompanijos, samdančios jaunus, greitus ir darbščius žmones, kurie ateina kelioms valandoms, nufilmuoja laidas ir išeina, yra gėris, palyginti su karšinamais svečiais iš praeities.
Politikai reikalauja skaidrumo ir naujasis LRT vadovas turėtų šitai užtikrinti paprastai ir greitai. Visos naujos sutartys turi būti viešos.
Jei prodiuserinė kompanija nenori tokios sutarties, LRT nenori tokios prodiuserinės kompanijos. Aš pažįstu daugelį prodiuserinių kompanijų ir jos viešumo nebijo: jų pajamas vis tiek žino Mokesčių inspekcija, tie popieriai yra kilnoti daug kartų; prodiuseriai mintinai žino savo kaštus. Nuskenavai, sukėlei į internetą tas sutartis ir tegul žiūri visi mėgstantys skaičiuoti svetimas pajamas. Stebuklų ten neras – tie dalykai įdomūs tik tol, kol jie atrodo slapti.
Laidų kūrėjai turi kurti laidas, o ne kovoti su tikrintojais. Kovos ir vieni kitų ėdimas yra beprasmis laiko gaišimas.
Netikėkite tais kandidatais, kurie žadės visą pyragą pjaustyti iš naujo ir užtikrinti lygesnį atstovavimą politinėms pažiūroms, religijoms, tautinėms bendruomenėms, lytims ar dar kam nors. Čia LRT jokių problemų neturi, o kiekviena valdžia iš eilės, kiek aš jų atsimenu, ir kiekviena politinė partija skundžiasi nacionaliniu transliuotoju ir nori, kad ją rodytų iš geresnės pusės ir skirtų jai daugiau laiko.
Geras vadovas tai žinos, išklausys ir dirbs toliau. Didesnės lygybės ieškojimas čia būtų lyg per mažos antklodės tampymas – kad ir kaip tampyk, vis tiek gerai neužklosi. Nebalsuokite už tuos, kas žadės revoliucijas.
Yra du dalykai, kuriuos LRT naujasis vadovas turės sutvarkyti. Apie vieną jų kalbama, o kitas ir toliau užmirštamas.
Pirmasis – internetinis LRT portalas, į kurį nieko neinvestuojama, jis nerūpi ir nereikalingas.
Kažkada tinklalapį ir jo turinį duodavo prižiūrėti jauniems poetams ir dramaturgams, nes valdžiai tai atrodė visiškai nesvarbu. Taip kažkada man, devyniolikmečiui, patikėdavo kurti ir vesti penkių valandų trukmės naktinę Lietuvos Radijo programą: nelabai buvo norinčių tūnoti studijoje nuo pirmos valandos nakties iki šešių ryto, kai ateidavo užsimiegojęs diktorius skaityti pirmųjų žinių.
Dabar LRT portale dirba profesionalai, kurie yra kaip kariai be uniformų, be kareivinių, be transporto ir be ginklų. Blogiausios patalpos, atsilikusi technika ir nulis dėmesio iš valdžios.
Didžiausias pasaulio televizijas jau seniai žmonės daugiau žiūri internetu, o ne per televizorių, ir Lietuvoje nebus kitaip. Tik nuo pačio nacionalinio transliuotojo priklausys, ar jis bus permainų priekyje, ar uodegoje.
Paguoda viena: kažkada BBC buvo lygiai taip pat. Tik jau seniai. Padalinys „BBC Online“, tvarkęs atsiradusį nacionalinio transliuotojo tinklalapį, buvo labiausiai nusmurgęs, blogiausiai finansuojamas, užkištas patalpose be langų, ir visų vadovų nemylimas, nes senbezdos aristokratai aukščiausiuose postuose išvis nepažino interneto ir nesuprato, apie ką čia.
Tai buvo aukštųjų sluoksnių tradicija. Net Britanijos premjeras Tony Blairas (užėmęs postą nuo 1997 iki 2007 metų), ir laikytas moderniu ir pažangiu, nėra darbe parašęs nė vieno el. pašto laiško: pats prisipažino, kad padėjėjai juos išspausdindavo ant popieriaus, jis juos tada skaitydavo ir pieštuku užrašydavo, arba padiktuodavo, ką reikia atsakyti.
Koks jau ten internetas. Bet tai buvo seniai ir toli – Lietuva šiandien negali sau to leisti. Balsuokite už tą kandidatą, kuris turės aiškią ir įtikinamą interneto strategiją.
Antrasis dalykas yra LRT radijas. Kaip buvo, taip ir liko nemylimas, nerūpimas ir nereikalingas, nors turi ir auditoriją, ir technines priemones, ir gerų darbuotojų. Vadovybei, kaip ir politikams, visada rūpėjo televizija, nes ten rodo veidus, o tai svarbu, rodomus per televiziją žmonės pažįsta gatvėse, o radijas toks be šlovės ir be pagarbos, nuolatinio snaudulio būklėje, nors iš tiesų ir įtakingas, ir klausomas.
Radijui reikia nuoširdaus dėmesio, rūpesčio ir laiko, ir tą dėmesį turi skirti naujasis LRT vadovas.
Ir paskutinis dalykas. Naujajam LRT vadovui reikės labai daug jėgų ir daug pagalbos ir paramos. LRT taryba gali jam padėti nebent gerais palinkėjimais ir maldomis, bet draugus ir sąjungininkus direktorius arba direktorė turės pasirinkti pats (arba pati).
Balsuokite, patariu jums, už tokį žmogų, kuris gyvenime daugiau užsiėmė tiltų statyba, o ne jų deginimu. Viskas, padėk jums, Dieve, gerai pasirinkti.