Mažai kas ginčytųsi, kad Lietuvos istorijoje blogesnės valdžios už šią koaliciją nėra buvę. Lietuva nėra turėjusi blogesnio, nenuoširdesnio ir blogiau komunikuojančio premjero negu Saulius Skvernelis. Net sovietinių laikų dinozaurai: Antanas Sniečkus ir Petras Griškevičius, palyginus atrodo kaip nevienareikšmiai vadovai, bet ne tokie smulkmeniškai meluojantys, išsisukinėjantys ir lyginantys opoziciją su naciais.
Taip, Lietuva turėjo trumpą, skausmingą ir baisų Rolando Pakso košmarą, bet tas laikotarpis buvo kaip greitai praėjęs ūminis apsinuodijimas: ligonis išsivėmė, jam pastatė lašelinę ir toliau viskas buvo labai gerai, o valstiečių koalicija buvo kaip sunki, užsitęsusi liga.
Lietuva nėra turėjusi (ir, duos Dievas, neturės) labiau netikusio žmogaus ministro poste negu Aurelijus Veryga. Nebent Remigijus Vilkaitis – bet tas buvo tik kultūros ministro vaidmenyje, 2008-2010 metais, ir įsiutino ir įžeidė tik bibliotekininkus, liepęs naujų knygų nepirkti, kol žmonės visų senų neperskaitė.
Aurelijus Veryga beveik metus terorizavo visą Lietuvą, pasimėgaudamas metodiškai baugino, erzino, kėlė įtampą ir depresines nuotaikas, tyčiojosi, nuolatos prieštaraudamas pats sau, pirmadieniais grasino, kad trečiadienį gali būti įvestos baisios priemonės, trečiadieniais skelbė, kad kitą savaitę gali būti dar blogiau, – ir čia aš kalbu tik apie koronavirusą.
Apsėstųjų blaivininkų ir savamokslių pagonių kova su alkoholiu priminė velnio varymą pradedančiųjų egzorcistų stovykloje prie ežero: triukšmo daug, isterija per kraštus, ritualai eksperimentiniai, muša būgnai, liepsnoja laužai, vandenyje sproginėja užtaisai ir žuvys pilvais į viršų, o galiausiai šėtonas niekur neišvarytas – užtat padegė sodybas netoliese, išgąsdino žmones ir gyvulius ir nusiaubė apylinkes.
Kodėl sveikoji Lietuva laimėjo šiuose rinkimuose? Sutapo daug dalykų. Per ketverius metus į geresnį pasaulį dėl neišvengiamų priežasčių iškeliavo nemažai tų, kam sovietyne buvo geriau ir kas net ir sapne kartojo mantras apie Landsbergį, sugriovusį kolūkius, Mažeikių naftą, atiduotą amerikiečiams, „Ševron-von“, parduotą švedams telekomą, išvarytą Lietuvą ir milijoną emigravusių.
Emigracijoje gyvenančių balsai (o balsavo gal penkiasdešimt kartų mažiau, negu isteriškai svaidytas „milijonas jau pabėgo, paskutinis išvykstantis išjunkit šviesą“ skaičius) daugiausia nuėjo gėrio jėgoms padėti. Tie užsienyje gyvenantys, kas Lietuvą mato kaip piktą pamotę, kuri juos nuskriaudė ir paniekino („du diplomai, o darbo neradau“), balsuoti nėjo išvis, ir tai buvo geriausia, ką jie galėjo padaryti.
Laisvės partija, kad ir kokia nerimta ir mėgėjiška (greičiau tokia partija pradedantiesiems, bandanti save įtikinti, kad ji yra suaugusi, nelygu paspirtukas vietoje automobilio; Laisvės partija visai kaip Laisvės TV, kuri yra kaip permanentiškai nesugebanti subręsti studentų mokomoji televizijos stotis, labai rimtai į save žiūrinti) sugebėjo mobilizuoti tuos, kas sulaukė pilnametystės ir kam legali žolė yra vienintelė svajonė ir ambicija gyvenime. Vis nauji balsai į teisingą pusę, kad ir marihuanos svajonių motyvuoti.
Partija, žinoma, nelabai daugiau turi ką pasiūlyti, ir po ketverių metų turės smarkiai pasukti galvą, ką čia dar sugalvojus naujai paaugusiems žolininkams, nes 2024 metais nebus nei legalios žolės, nei vienalyčių santuokų, „Black Lives Matter“ jau bus visi pamiršę, o Greta Thunberg ne tik jau bus pasiekusi pilnametystę, bet ir galės pirkti alkoholį ir jos vietą užims koks kitas vaikas, rėkiantis ant suaugusiųjų. Lietuvos paspirtukininkų partija galės nebent žadėti kokias nemokamas nusmukusias kelnes, valstybės kompensuojamas tatuiruotes ar šešių eilių dviračių taką Vilnius-Klaipėda su čilinimo zonomis nuvargusiems hipsteriams.
Liberalams savotiškai pasisekė, nes jų didžiausias rūpestis buvo ne naujas idėjas kurti, o atsiskalbti po korupcijos skandalų, ir jiems tai pavyko. Kai namie gaisras, tai reikia gesinti, o ne baldus stumdyti, ir jie tai suprato ir elgėsi atitinkamai. Tiesą sakant, jei partija sėkmingai išgyvena tokius sukrėtimus, ji nusipelno bent jau penkių procentų barjerą perlipti.
Ir, pagaliau, reikia paminėti, kad konservatorių partija, išsivaliusi nuo labiausiai odiozinių kosmonautų-radikalų, neišbarsčiusi nelabai entuziastingų rinkėjų (už juos balsavo žmonės ne todėl, kad labai myli, bet todėl, kad jie bent jau kartais atrodo turintys kažkokius įsitikinimus ir stuburą, ir dar todėl, kad jeigu kas nors taip stipriai nepatinka Karbauskiui, tai turbūt bus geras dalykas) ir supratusi, kad Ingrida Šimonytė gali pagaliau atrodyti kaip apsisprendusi ir ryžtinga, viską padarė teisingai.
Varžybose reikia ne tik pačiam gerai žaisti: dar labai padeda, kai priešas yra pasimetęs ir išsiskaidęs. Valstiečiai sėkmingai keturis metus stengėsi, kad jų nekęstų kuo daugiau žmonių, ir galiausiai jiems liko tik tie rinkėjai, kuriems gyvenime daugiau nieko nereikia, tik pamokyti Landsbergį (bet kurį). Iš esmės, būtent tai partijai geriausiai tinka pavadinimas „Kerštas, draudimai, drausmė ir bausmė“, nes pozityvaus jie nieko sugalvoti negali. Pozityvumas yra išmoktas elgesys ir aukštesnė smegenų veikla, o kur jau jiems pozityvumo, jei krumpliai pažeme velkasi.
Koloradinio tautinio anachronizmo partija pelnytai išspirta, nes lenkas yra tautybė, o ne politinė platforma, ne profesija ir ne ideologija. Čia Lietuva, o ne Kalnų Karabachas, kad mes pagal tautybes ar pavardžių raides balsuotume ir kariautume. Ūsuotų bebrų partija tirpsta ir greitai bus išretėjusi kaip laidinis telefonas arba rašomoji mašinėlė, o jau apie visokių egzotinių šamanų judėjimus ir susivienijimus nėra ką ir šnekėti.
Filosofas Arvydas Juozaitis paskelbė nusivylęs tauta, kuri jau ir nebe tauta, o nežinia kas (gal dar viena istorinė klaida), o tauta juo, atvirkščiai, nenusivylė, nes baigia jį pamiršti.
Dabar beliko netingėti ir eiti į antrą turą ir balsuoti strategiškai ir su protu už savus arba už savų koalicijos partnerius, kad ir kaip kai kada neskanu būtų. Kartais gali būti britku ir jausitės, kad ne visai apie tokius politikus svajojote, bet, žinokite, čia ne santuoka, čia tik ketveriems metams ir užduotis nėra rinkti mieliausius. Užduotis yra baigti keturių metų baisų sapną, kuris buvo kaip ta tamsiausia naktis, kuri būna prieš aušrą.