Dar daugiau: aš rašysiu apie paradą, nors pats jame nežygiavau. Šiaip nemėgstu paradų, eitynių, masinių švenčių, mugių, miesto dienų, jomarkų, oro balionų fiestų, teatrų festivalių, kino pavasarių ir Vilniaus knygų mugės.
Pastarojoje dalyvauju tik todėl, kad toks mano darbas. Profilio nuotraukos feisbuke irgi nepasikeičiau, nes niekada jos nekaitalioju nei Prancūzijos, nei Ukrainos, nei jokio kito kilnaus tikslo proga, be to, ką čia aš vaivorykštinę vėliavą prie savęs kabinsiu, kai pusė Lietuvos mano orientacija neabejoja. Kita pusė irgi neabejoja, bet tik viena iš tų pusių yra teisi. Aš nesiruošiu būti toks, kaip kitas DELFI autorius, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, ir neaptarinėsiu savo seksualinių ir religinių pomėgių viešai (skaitykite apie Romo privačiausias paslaptis čia).
Man nepatinka aptarinėti viešai kai kurių dalykų apie save: religinių pažiūrų, lytinio gyvenimo ir perskaitytų knygų. Mėgstamiausius Vilniaus restoranus dabar pasakau tik už pinigus.
Ir vis tiek rašysiu apie gėjų ir lesbiečių paradą, nors jame nebuvau ir vėliavos nenešiau.
Nuotaikos po „Baltic Pride“ eitynių yra puikios, nes Lietuva išlaikė dar vieną egzaminą prieš pačią save.
Ne tik todėl, kad viskas praėjo ramiai ir konfliktų buvo mažiau negu eilinį penktadienio vakarą Palangos J. Basanavičiaus gatvėje.
Ne tik todėl, kad eiti į paradą arba viešai jį palaikyti nebėra nei ypatingos drąsos, nei ekstremalaus ryžto ženklas.
Negauni ir neprarandi daug pagarbos taškų iš savo aplinkos nei nuėjęs, nei nenuėjęs. Įvairovė ir pasirinkimo laisvė ir vienoda meilė visiems tampa ne tik savaime suprantamu dalyku, apie kurį sakoma „savaime suprantamas dalykas“, bet tokiu savaime suprantamu dalyku, kad apie jį jau nebereikia kalbėti. Ir tai yra puiku.
Ar tai reiškia, kad visi priėmė faktą, kad žmonės gali mylėti ką tik nori ir neturi dėl nieko aiškintis? Toli gražu.
Bus burbančių, besikeikiančių ir interneto komentaruose grasinančių. Jie galutinai niekada neišnyks, ir nereikia, nes ir jie yra įvairios visuomenės dalis. Jų nereikia nei auklėti, nei šviesti – tai per didelis uždavinys.
Daugumas jų tiesiog pripras, kaip pusė milijono Lietuvos senolių pamažu priprato prie to, kad būna plėšyti džinsai ir jie yra mūvimi.
Jiems labiau patiktų, kad tokių džinsų nebūtų, bet jie supranta, kad uždrausti nebepavyks. Taip pat bus ir su gėjais, ir su lesbietėmis: žmonės patyliukais sau galvos, kad geriau būtų visi vienodos orientacijos, kaip Dievas liepė, bet tai neužims jų laiko, neužgoš jų minčių ir bus mažai reikšminga jų gyvenime. Ir tai yra geriausias realistiškai įmanomas rezultatas su tais žmonėmis.
Taip pat ir mokytoja mokykloje dažnai supranta, kad ne visi mokiniai bus daug pasiekę ar įgyvendins dideles ambicijas. Kitiems geras rezultatas bus baigti mokyklą, susirasti darbą ir išvengti įkalinimo įstaigos. Ir tai jau bus neblogai. Arba gydytojas: jis žino, kad ne visi pacientai, kuriuos jis šiandien lanko palatoje, sulauks Kalėdų ir dar bus per jas guviausi žmonės prie Kalėdų eglutės. Tačiau jeigu daktaras galės padaryti taip, kad pacientai galės gyventi apynormalį gyvenimą ir galvos ne vien apie savo ligą, tai kažkas gero bus padaryta.
Ir toliau bus kvailų pasakymų: „Kaip tai paaiškinti vaikams?“ Ar jie kada nors prašė jūsų tai paaiškinti? O jeigu paprašys paaiškinti, kodėl du vyrai apsikabinę, atsakykite taip pat, kaip aiškinote, iš kur vaikai atsiranda.
Sakykite, kad gėjus tokius gandras atnešė, arba kad po kopūstais rado. Jeigu nežinote, kaip vaikams paaiškinti elementarius dalykus, jums nereikėjo turėti vaikų.
Tiesą sakant, ir tuos, kuriuos turite, gal reikėtų iš jūsų atimti įstatymo nustatyta tvarka. Kodėl? Nes jūs nemokate jiems paaiškinti, tai kas žino, ko jūs dar nemokate gyvenime. Gal nesugebate jų ir prausti, ir nuvesti pas gydytoją paskiepyti? Oi, atsiprašau, pamiršau, kad turbūt vaikų neskiepijate.
„Gali jie ten tarpusavyje daryti ką nori, tik tegu nesiviešina.“ Atsiprašau, kodėl? Pas mus kiekvienas gali viešintis, ką tik nori. Jeigu jums nerūpi, ką gėjai, lesbietės ir transseksualai daro tarpusavyje, tai nesidomėkite tuo. Jums gi niekas nebruka nuotraukų iš jų miegamųjų.
Jie tik nori gyventi savo gyvenimą taip, kaip išmano, mylėti, ką nori, ir, kaip visi teises turintys piliečiai, gali eiti su savo poromis į gatves, parkus, restoranus ir kino teatrus. Jie neprivalo nuo nieko slėptis ar saugoti kažkieno įžeidumo nuo savęs. Jeigu jus žeidžia gėjai ar lesbietės, pasirodantys viešumoje, tai čia jūsų bėda, o ne gėjų ir lesbiečių.
Aš jums duosiu tokį pavyzdį. Tarp manęs ir mano draugės didelis amžiaus skirtumas. Kaip turėčiau reaguoti, jei man sakytų tie, kam tai nepriimtina (nors tai ne jų reikalas, jei dar tuo abejojate) – „tai jūs ten tarpusavyje darykit ką norit, bet būkit geri, nesiviešinkit, nes kai jūs gatvėje, tai kaip man paaiškinti vaikams, kai jie paklaus, kodėl tas vyras su tokia jauna moterimi“.
Pats pagalvojau, kaip reaguočiau, jeigu man kas nors duotų tokią rekomendaciją.
Turbūt ką nors labai nemandagiai pasakyčiau, kaip esu pratęs. Kur kas nemandagiau, negu tie žmonės, kurie savaitgalį ėjo Vilniaus gatvėmis – daugelis jų yra gyvenime girdėję tiek įžeidimų ir niekinimo, ir tai, kad tik labai maža jų dalis yra supykę, susierzinę ir laiko nuoskaudą, parodo, kad jie yra labai kantrūs ir atlaidūs žmonės.
Man todėl patinka Kalifornija, kad ten yra visiems gerai: niekam nestringa nei lytinė pakraipa, nei odos spalva, nei kokia kalba kalbi, nei koks tavo ir tavo partnerės amžiaus skirtumas, nei kiek šunų pasirenki skraidintis su savimi, kai vyksti į kitą šalį.
Ten visi žiūri savęs ir džiaugiasi, kai kitam sekasi. Aš labai myliu Lietuvą ir todėl noriu, kad ir Lietuvoje būtų lygiai taip pat, kad kuo daugiau žmonių gerai jaustųsi ir nesikištų į svetimus reikalus ir netrukdytų kitiems būti laimingiems.
Aš didžiuojuosi tuo, kas vyko Vilniuje, nes dabar, kai maršas baigtas ir vaivorykščių vėliavos tik kur ne kur, mes tikrai esame arčiau tos Lietuvos, kuri bus visiems gera ir kurioje visi galės gyventi taip, kaip jiems norisi, mylėti, ką jie nori, ir nesijusti kalti dėl to, ir nesiderėti su niekuo, ką jiems galima viešinti, o ką ne.
Aš nesigėdinu nė milimetro savo gyvenimo, kalbu laisvai, apie ką tik noriu, ir labai noriu, kad tokią laisvę turėtų kuo daugiau kitų žmonių. Regis, mums liko labai netolimas kelias link to tikslo.