Tačiau svarbiausia yra tai, kad Lietuvos žmonės, jau įpratę prie puikaus, sotaus, ramaus ir net saugaus gyvenimo, suprato, kad valdžia jų gyvenime nieko nekeičia, o jau Prezidentas – juo labiau.
Jie suprato tai, ką aš supratau jau anksčiau, nes daug gyvenau ir dirbau užsienyje ir todėl tapau įžvalgesnis, protingesnis ir išmintingesnis už vidutinius Lietuvos piliečius. Kaip jums ši frazė? Turbūt supratote, kad ironizuoju. Aš kažką panašaus parašiau 2011 metais, grįžęs gyventi į Lietuvą, ir tada didžioji dalis skaitytojų nepagavo juokelio ir nusprendė, kad aš ne tik vizualiai keistas, bet ir visiškai trenktas, jei rimtai galvoju, kad pasidariau protingesnis nuo ilgo gyvenimo užsienyje.
Šiandien tą pasakymą suvokia vis daugiau žmonių. Pagerėjo situacija ne tik su pajamomis, būstu, maistu ir švara miestuose, bet ir su humoro, ironijos ir sarkazmo suvokimu. Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie suvokia, kad tokių, kaip aš ar Deivydas Zvonkus, ir mūsų tekstų nereikia rimtai priimti, ir tada bus smagiau gyventi, ir nereikės nervintis.
Jau dabar kalbėkime rimtai: pripažinsiu, kad ir aš buvau taip nusivylęs politikais, net ir tais, kurie man anksčiau patiko, kad buvau pasiruošęs apskritai nebalsuoti Prezidento rinkimuose, bet paskutiniu momentu suvokiau, kad taip negalima. Ir nuėjau, ir balsavau, ir sakė man apylinkėje pareigūnas: „Kokie žmonės, malonu matyti“, ir aš jam sakiau, kad man irgi malonu jį matyti, ir taip buvo gera ant širdies, kad kažką galiu nors ir trupinėliu gero žodžio pradžiuginti.
Kam balsuoti už politikus net ir tada, jei tas balsavimas iš esmės nieko nepakeis? Kainos keisis ne nuo to, gatves remontuos arba neremontuos ne Prezidentė ar Prezidentas, gėdą dėl nacionalinio stadiono nuplaus irgi ne aukščiausiasis šalies pareigūnas. Bet balsuoti vis tiek reikia.
Su balsavimu yra taip, kad tai yra pilietinė pareiga, bet ne pareiga valstybei, kaip kai kas iš mūsų įsivaizduoja, o pareiga sau patiems kaip piliečiams. Kad galėtume save truputėlį labiau gerbti.
Su balsavimu yra taip, kad tai yra pilietinė pareiga, bet ne pareiga valstybei, kaip kai kas iš mūsų įsivaizduoja, o pareiga sau patiems kaip piliečiams. Kad galėtume save truputėlį labiau gerbti.
Lygiai taip pat, kaip mokome vaikus plautis rankas, grįžus iš lauko arba prieš valgį. Jie plaunasi rankas ne todėl, kad mums būtų malonu (nors jiems iš pradžių atrodo, kad daro tai dėl tėvų), bet dėl savęs. Kad nebūtų visokių baisių kirmėlių žarnyne.
Panašiai vaikai mokykloje klausinėja, kam mes mokomės algebros ir geometrijos, jei jų gyvenime niekada neprireiks. Bijau juos nuvilti, bet greičiausiai tau jų būtent todėl ir neprireiks, kad tu jų žmoniškai neišmokai – kaip tau gali prireikti įgūdžio, kurio tu neturi? „Mokiausi pilotuoti lėktuvą, bet taip niekada gyvenime ir neprireikė.“ O piloto licenciją gavai? „Ne, tai aš ir mokiausi, nieko neišmokau.“ Tai kaip tau galėjo šių neturimų įgūdžių prireikti?
Žmonėms apskritai būdingas naivus ir tingus aiškinimas, kad kažko nereikia, nes atrodo, kad nereikia: kam šukuotis plaukus, jei vis tiek susivelia, kam skalbti drabužius, jei vis tiek išsitepa, ir kam plauti automobilį, jei jis vis tiek po ilgos kelionės grįžta purvinas?
Kai kuriuos dalykus reikia daryti, nes tai yra civilizuoto elgesio dalis, o iš civilizuoto elgesio išsivysto pažangesnė, šviesesnė visuomenė, kurioje žmonės nešiukšlina gatvėse, nemėto nuorūkų pro langą, rūšiuoja atliekas, netranko laiptinės durų, nerėkauja miške, nevažiuoja dviračiu per pėsčiųjų perėjas, lyg dviratininkai būtų pėstieji, ir stato automobilius neįgaliųjų vietose tik tada, kai jie yra neįgalūs.
Kai kuriuos dalykus reikia daryti, nes tai yra civilizuoto elgesio dalis, o iš civilizuoto elgesio išsivysto pažangesnė, šviesesnė visuomenė, kurioje žmonės nešiukšlina gatvėse, nemėto nuorūkų pro langą, rūšiuoja atliekas, netranko laiptinės durų, nerėkauja miške, nevažiuoja dviračiu per pėsčiųjų perėjas, lyg dviratininkai būtų pėstieji, ir stato automobilius neįgaliųjų vietose tik tada, kai jie yra neįgalūs.
Vienas tokių veiksmų yra valdžios rinkimas: ta sistema netobula, į aukštus postus atvedanti pernelyg daug visiškai nevertų žmonių, kurie kartais neturi ne tik valstybinio požiūrio, bet net ir paprasto jautrumo bei empatijos. Tačiau tai geriausia, ką turime, ir kaip ir netobulas automobilis arba nelabai aštriai pagaląstas peilis, yra geriau negu nieko.
Lietuva kažkaip funkcionuoja net ir su tokia valdžia, ir net ne kažkaip, o išties visai puikiai, sprendžiant pagal tai, kiek laimingesni žmonės mieste ir gatvėse ir kaip dažnai praleidžia automobilius iš šalutinio kelio, laukiančius sukti į pagrindinį.
Balsavimas rinkimuose visiems atsakingiems piliečiams yra reikalingas todėl, kad blogiausi dalykai padaromi tuomet, kai geri žmonės tyli ir nieko nesako. Nebalsavimas rinkimuose yra savo balso teisės dovanojimas tiems, kas tikrai nenusipelno tokios dovanos.
Tikrai ateis tie, kas balsuoja iš nuobodulio, kas eina į rinkimų apylinkę kaip į bažnyčią sekmadienį – susitikti su pažįstamais, papliurpti ir pasižmonėti; tikrai ateis tie, kas nori kam nors kaip nors atkeršyti, ir jeigu jūs neateisite, jūs savo sprendimą, savo teisę į nuomonę, savo poziciją tiesiog išmesite.
Tie, kam nereikėtų balsuoti, nes jie nesigaudo, nes yra pikti arba išplauti priešo propagandos, tikrai ateis prie balsadėžių. Čia taip pat, kaip su vaikais: lengviausiai jie gaunasi tiems tėvams, kurie turi mažiausiai sugebėjimų jais rūpintis ir juos auklėti, arba net šiaip (tėvo atveju) būti su jais ir dalyvauti visame procese, išskyrus patį pradinį. Ten be rūpesčių: Dievas davė dantis, duos ir duonos, čiki piki – ir jau yra naujas pilietis, rūpinkitės juo kas nors.
Su balsavimu – labai panašiai. Tikrai ateis tie, kas balsuoja iš nuobodulio, kas eina į rinkimų apylinkę kaip į bažnyčią sekmadienį – susitikti su pažįstamais, papliurpti ir pasižmonėti; tikrai ateis tie, kas nori kam nors kaip nors atkeršyti, ir jeigu jūs neateisite, jūs savo sprendimą, savo teisę į nuomonę, savo poziciją tiesiog išmesite.
Negalima taip savęs negerbti ir nevalia duoti kelio kvailiams. Todėl ateikite balsuoti ir tądien pasijusite ir vėl kažką padarę teisingai.
