Užkalnis. Kodėl vėl reikia prezidentės Grybauskaitės?

Pirmoji priežastis: kad nereikėtų rinktis tarp Gitano Nausėdos ir Igno Vėgėlės antrajame Prezidento rinkimų ture.

Toks variantas atima kvapą ir drebina nervus visiems.

Žmonės, kuriuos santykinai pavadinsiu neinačiais į šeimų maršą ir skiepytais (na, žinote, Vilniaus burbulas, mikliai valgantys lazdelėmis, geriantys mačą ir legaliai žiūrintys filmus originalo kalba amerikiečių platformose) susinervina kaskart, kai jų paklausia: o ką darysi, kai reikės pasirinkti iš dviejų populistų, kurie abu yra lygiai tiek pat nepriimtini ir lygiai taip pat pataikaujantys tingiausiai, inertiškiausiai ir į praeitį orientuotai populiacijai?

Aš irgi susinervinu, nes nenoriu rinktis iš dviejų blogybių, iš kurių nė viena nėra mažesnė už kitą.

Susinervina ir tie, kas šeimų marše rado sau bendraminčių. I. Vėgėlė ir G. Nausėda, na, nors persiplėšk. Kodėl negalima abiejų išrinkti?

Ar gali iš visų dabartinių kandidatų realistiškai kuris nors išeiti į antrąjį turą vietoje I. Vėgėlės arba G. Nausėdos? Nejuokaukit. Aurelijus Veryga turi šansų maždaug tiek, kiek Artūras Orlauskas, mokytoja Astra ar Remigijus Šimašius. A. Verygą valstiečiai iškėlė tik tam, kad galėtų prieš antrąjį turą derėtis, kurį iš dviejų realių kandidatų jie parems ir ką už tai gaus.

Daugiau niekas neateina į galvą. Potencialūs kandidatai – Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis – susidegino savo šansus, darydami visus teisingus dalykus karo metu ir daugelį teisingų dalykų per pandemiją. Tauta niekada neatleidžia tiems, kas daro daugiausia teisingų dalykų.

Arvydas Anušauskas, vienas šviesiausių, intelektualiausių ir doriausių politikų Lietuvos istorijoje, pirmaisiais Ukrainos karo metais nuosekliai savo rankomis sukūręs puikų asmeninį informavimo kanalą (geresnį ir aiškesnį negu visi kiti kartu paėmus), turi didžiulį gramzdinantį svarstį – patologiškai susiriejusią ir smulkmenišką konservatorių partiją, kurioje daugiau smaigstymo virtualiais durklais į nugarą ir sąmokslų negu Viduramžių Florencijoje.

Konservatoriai padarys viską, kad jų narys užtikrintai pralaimėtų Prezidento rinkimus. Tiesiog kitaip nebūna, kai reikia paremti vieną žmogų.

Ir todėl peticija, kurią sumanė sielų inžinierius ir politikos technologas Ričardas Savukynas, prašanti Dalios Grybauskaitės grįžti į žaidimą ir kandidatuoti rinkimuose, yra labai geras sumanymas.

Taip, dabar Prezidentės aplinka sako, kad ji jau pareiškė poziciją dėl dalyvavimo – tai yra, nedalyvaus. Tačiau atkreipkime dėmesį: pozicija buvo pareikšta prieš kurį laiką ir niekas nepasakė, kad ji negali pasikeisti, jei būtų kitos aplinkybės.

Apskritai, tik nelabai protingi žmonės bijo keisti poziciją. Išmintingi žmonės daro tai, ko jie siekia dabar ar ateityje, o ne tai, kaip jie įsivaizdavo pasaulį anksčiau. Dalia Grybauskaitė yra, visų pirma, derybininkė, sumaniai naudojanti jėgos svertus.

Jos potencialas labai didelis ir toli gražu neišsemtas. Ar atsimenate, koks įkvėpimas buvo jos trumpas pasirodymas per pandemiją, kai politikai blaškėsi, o einantis pareigas Prezidentas ilgam dingdavo iš regos lauko, vos ne kaip trumpalaikis premjeras Albertas Šimėnas, kuris pasislėpė Druskininkuose per 1991 m. Sausio įvykius (beje, kadangi Druskininkuose miesto valdžia žada statyti paminklus tiems, kam Vilniuje statyti nenorima, galėtų nepamiršti ir A. Šimėno, kurio biustui galėtų atsirasti vieta prie kokios nors sanatorijos – bet čia tik pasiūlymas; mano paminklą Druskininkuose irgi žada statyti, bet tik Grūto parke)? Tada atrodė, kad Lietuva trumpai atsikvėpė, kai matėsi, kad pagaliau atėjo kažkas, kas gali imtis atsakomybės, nors ir neturėdamas tam formalių įgaliojimų.

Beje, tai dar vienas dalykas apie Dalią Grybauskaitę: kai jai reikėdavo galių, ji jas pasiimdavo, ji dalyvavo visur, kur jai reikėjo, ir darė viską, kas būtina, neklausdama leidimo.

Kad jau prakalbome apie paminklus, tai vien už suskystintųjų dujų terminalą jai reikėtų statyti paminklą: žinau, kiek tada jai kainavo jėgų ir atkaklumo spardyti inertišką ir tingią Vyriausybę, kad pasijudintų ir darytų, kas reikalinga.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje ir Lietuva buvo viena geriausiai pasiruošusiųjų atsisakyti rusiškų energijos šaltinių visoje Europos Sąjungoje, Daliai Grybauskaitei niekas nepadėkojo, nes ne taip veikia masių sąmonė.

Dabar Dalia Grybauskaitė nenori dalyvauti rinkimuose. O gal nori, bet neketina. Niekas nesutrukdys jai apsispręsti kitaip, jei ji pamatys labai stiprų palaikymą iš žmonių. Kokie du šimtai tūkstančių parašų peticijoje reikštų, kad potencialiai už ją balsuotų milijonas.

Taigi, dabar Dalia Grybauskaitė nenori dalyvauti rinkimuose. O gal nori, bet neketina. Niekas nesutrukdys jai apsispręsti kitaip, jei ji pamatys labai stiprų palaikymą iš žmonių. Kokie du šimtai tūkstančių parašų peticijoje reikštų, kad potencialiai už ją balsuotų milijonas.

Dalia Grybauskaitė tikrai išeitų į antrą turą – tai jai būtų taip pat lengva, kaip Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės žvaigždėms laimėti prieš gimnazijos komandą.

Tačiau greičiausiai antrojo turo net neprireiktų.

Tai labai gerai suvokia politikos antroji lyga, kurios atstovams visiškai nereikia, kad ateitų kažkas, prieš ką jie negali lošti kaip lygūs su lygiais. Net ir silpni politikai neina į rinkimus su tikslu pralaimėti.

Dalia Grybauskaitė turi dar vieną neslaptą ginklą: jos komanda niekur nedingo ir, skirtingai nuo vargo vakarienės dabartinėje Prezidentūroje, kur žmonės nuolat keičiasi ir personalijų sąrašas stulbina savo menku žinomumu ir spindesio deficitu, Prezidentė galėtų susirinkti patarėjų ir atstovų svajonių komandą.

Dalia Grybauskaitė turi dar vieną neslaptą ginklą: jos komanda niekur nedingo ir, skirtingai nuo vargo vakarienės dabartinėje Prezidentūroje, kur žmonės nuolat keičiasi ir personalijų sąrašas stulbina savo menku žinomumu ir spindesio deficitu, Prezidentė galėtų susirinkti patarėjų ir atstovų svajonių komandą (ne, aš turbūt pats neisiu, nes sunkiai suvaldau liežuvį kai kuriais atvejais ir nesu sisteminis žmogus, greičiau eterio chuliganas).

Štai kodėl manau, kad Daliai Grybauskaitei reikėtų pabandyti laimėti rinkimus vėl ir dar penkeriems metams įsikinkyti į nelengvą darbą. Mes galime tik paprašyti: dažnai neįmanomi dalykai įvyksta, kai kas nors labai aiškiai pareiškia norą ir valią. Tas kažkas galime būti mes visi.