Lietuvoje gali nutikti kas tik nori, ir dabar mes tai ir matome. Ši savaitė ne išimtis. Metodiškas, kantrus ir kryptingas laisvės traiškymas Lietuvoje tęsiasi. Laisvė neturi jokių šansų, kaip kopūstas po traktoriaus vikšrais.
Valdžia rami kaip Ramūnas Karbauskis mitinge – atsipalaidavusi, nesiblaško, isterijų nedaro, ramiai sau dirba darbus, kai reikia – ištrina įrašus iš Vyriausybės, reikia – užsuka žurnalistams viešosios informacijos kranelius, reikės – išjungs jums visiems feisbuką, jei tai bus svarbu ir reikalinga. Jums tik dabar atrodo, kad nesąmonė. O aš sakau, kad ne.
Prieš metus nebūtumėt nė įsivaizdavę, kad kas nors galėtų net pagalvoti pareguliuoti „kultūringą laisvalaikį“ ir siūlyti direktyvas apie kolektyvinių sodų naudojimą arba nenaudojimą dalykams, nesusijusiems su vaisių ir daržovių auginimu bei kitokiais serbentais ir bulvėmis.
O dabar valdantieji moliūgai jau tai pasiūlė, ir ką, dangus nenugriuvo nuo to pasiūlymą. Kai kurios tetos net labai patenkintos, kad kaimynai nebegalės taisyti automobilių šalia.
Jos visada norėjo kaimynams ką nors uždrausti, ir štai dabar atėjo jų laikas, kai valdžia viską uždraus visiems. Dar ir muziką uždraus garsiai klausyti jaunimui. Patvarkysim visus tuos koncertus.
Beje, dėl kolektyvinių sodų. Galima juoktis arba pykti, bet neįmanomas dalykas jau įvyko: laisvos Lietuvos valdžia jau kalba apie tai, kam kas buvo sugalvota sovietiniais laikais, lyg mums tai būtų instrukcija ir taisyklė.
Aš maniau, kad mes ne tam atkūrėme laisvą Lietuvą, kad gyventume pagal partijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus laikais įvestus sumanymus. Jau netrukus išgirsime ką nors cituojant Tarybų Lietuvos himną („tarp lygių lygi ir laisva, gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi Tarybų Lietuva“) arba LTSR konstituciją.
Paskui moliūgai ir akiniuotos cukinijos sugalvos atkurti neklusniems žurnalistams baudžiamąsias psichiatrijos ligonines (juk tokios tikrai buvo kolektyvinių sodų laikais).
Ir dar – jie meluoja. Kolektyviniai sodai (kaip ir privatūs „priesodybiniai sklypai“) buvo sugalvoti ne kultūringam poilsiui. Jie buvo leisti, kad nors kiek sumažintų maisto prekių deficitą, kilusį dėl baisaus kolūkinės sistemos neefektyvumo.
Trys procentai privačių žemės plotų Sovietų Sąjungoje davė daugiau nei 26 procentus visos žemės ūkio produkcijos, ir tai pačių sovietų statistika. Bet akiniuotos cukinijos Seime šito nežino, nes kas joms istorija, kai yra partijos planai.
Taip pat jūs prieš metus nebūtumėt net pagalvoję, kad šunims normuos lojimą, urzgimą ir amsėjimą. Nieko, po metų, kai jūsų šuo mieste pakakos ant žolės, prieš surišdami į maišelį, turėsite iškviesti specialistus iš valstybės institucijų, kurie apžiūrės ir išmatuos viską, ką keturkojis paliko po savęs, ir išrašys jums sąskaitą už paslaugą. Savavališkai surinkti tų dalykų nebegalėsite: tai bus tas pats, kaip pasitraukti iš eismo įvykio vietos.
O prieš trejus metus jūs nebūtumėt pagalvoję apie plėšomus žurnalus, „spėti iki trečios valandos“ ir apie tai, kaip vynus restorane po aštuntos vakaro perpils į ąsočius ir gėlių vazas, kad kas nors nepagalvotų, kad jie leidžia alkoholį išsinešti.
Aš jums sakau, kad bus dar visko, ir labai greitai, ir jūs ir vėl sakysite, „kas būtų pagalvojęs“. Ir visa tai bus daroma ramiu veidu, nesidraskant ir atsipalaidavusiu tonu. Prisiminkite XX amžiaus diktatūras pasaulyje.
Beveik visi diktatoriai visada būdavo ramūs ir malonūs pažiūrėti, tik Adolfas Hitleris labai ugningai kalbas rėždavo. Josifo Stalino niekas nematė plėšantis ir rėkiant: neaukštas, šypsosi į ūsą, kalba ramiai, nedaugžodžiauja ir nebarsto šūksnių. Kambodžos budelis Pol Potas beveik visose nuotraukose maloniai šypsosi. Kinų didysis vairininkas Mao Dzedongas – geraširdis senelis, neaukštas, paprasto būdo, žemės vaikas su paprastais skoniais, kurio meilės užteko keturioms žmonoms ir dešimčiai palikuonių. Rašė eilėraščius. Vladimiras Putinas – neaukštas, paprastus juokus laido, dažnai šypsosi ir šposija, vaikus bučiuoja, sportą mėgsta. Nežinau, ar visi šie ponai jums ką nors primena, bet jeigu primena, tai čia tik jūsų vaizduotė.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo tokio ramaus ir kryptingo laisvės naikinimo. Visa tai, ką mes laikome laisvės ramsčiais, ramiai poškinama vienas po kito kaip oro balionėliai.
Dabar, įžūliu veidu ir be įtampos apsimetant, kad tai buvo LRT finansų ir pirkimų tyrimas, sugalvota sunaikinti nacionalinio transliuotojo nepriklausomybę, kuri, pusiau su bėda, buvo sukurta ir išlaikyta per tris dešimtmečius. Atėjom skaičiukų patikrinti, bet ačiū, dabar tuo pačiu dar ir laidų turinį jums pareguliuosim. Tai sovietų maniera: bet kuri valdžia pradėdavo keitimus ne nuo saugumo tarnybos ar kariuomenės vadovybės, o nuo laikraščių redaktorių.
Ypač daug pasako apie valdžią tas tikrinančiųjų apsimetimas, kad jie tikrino visai kažką kita. Įsivaizduokite, į jūsų duris paskambina dėdės iš sanitarijos ir epidemiologijos tarnybos, gavo skundą iš kaimynų, kad jūsų bute lyg tarakonų matė, o gal ir pelės cypė.
Atvykusi komisija ramiai viską apžiūri, surašo kažkokius popierius, o po trijų dienų gaunate pranešimą, kad jus iškeldina iš buto, gyvenamasis plotas nusavinamas valstybės naudai, kraukitės daiktus.
Kol rašiau šitą straipsnį, įvykiai ėmė lenkti vaizduotę. Moliūgų diktatūra LRT nebus paskutinis žingsnis: jau susiruošė gaudyti interneto televizijas ir versti jas registruotis. Netrukus bus taip, kad gausite nemalonumų, įkėlę į internetą vaizdo įrašą iš atostogų.
Paskui vaizdo turinį viešai galima bus skelbti tik iš anksto suderinus laidos scenarijų su atitinkamomis institucijomis. Paskui suregistruos žmonių turimas filmavimo kameras ir mobiliuosius telefonus, kaip kažkada registruodavo kopijavimo aparatus.
Ši valdžia neatsitiktinai ir ne be reikalo taip metodiškai bijo televizijos, radijo ir interneto. Žiniasklaida – kad ir netobula, kartais ne visai profesionali, lengvai įtakoms pasiduodanti – yra bene vienintelis likęs svertas, trukdantis viską traiškančiai diktatūrai.
Žinoma, šalyje dar yra teismai, kurių vis dar nepakeitė Greitojo Teisingumo juridinėmis komisijomis, kurios bus sudarytos iš „Agrokoncerno“ darbuotojų ir partijos narių, kurie nuosprendžius visiems duos per valandą.
Jos posėdžiaus kaimo vietovėse. Teismų dar nesutvarkė ir neišdresavo „prie kojos“, bet ateis laikas ir jiems. Opozicija? Vienas juokas. Tik skystalas, ir tie patys be didelio stuburo ar laisvės principų.
Ne, žiniasklaida šiandien yra vienintelis ramstis ne todėl, kad pats iš savęs labai stiprus, o todėl, kad stipresnių nėra. Kažkada susikūręs Sąjūdis irgi nebuvo idealių žmonių susirinkimas, bet geresnių nebuvo. Barikados aplink Aukščiausiąją Tarybą nebuvo nepramušamas gynybos būdas, bet geresnio neturėjome.
Valdžia tai žino. Jie supranta, kad tą visą nepriklausomą žurnalistų erzelį, pasišaipymus ir suvartymus laidose ir nekontroliuojamus žiniasklaidos nosies kišimus į bet kokius klausimus reikia sustabdyti dabar, kuo greičiau, ir kuo daugiau smaugimo pažangos turi būti pasiekta iki rinkimų.
Kad vėl atsirastų tokios laidos, kaip kažkada buvusi „Kas geresnio, premjere?“, kur pasakotų apie gerus valdžios darbus ir eteryje bučiuotų valdžiai rankas.
Jie nori ne nacionalinio transliuotojo, o valstybinio radijo ir televizijos komiteto, kurio darbui ir turiniui vadovautų politikai.
Ši valdžia yra baisi tuo, kad jiems nieko nėra neįmanomo: jie metodiški ir organizuoti, žino, ko nori, ir sugalvoja, kaip tai reikia pasiekti.
Kol mes visi cypaujame ir blaškomės, patys save įtikinėdami, kad „tai neįmanoma“, jie daro viską, kad pageidaujami dalykai įvyktų. Neįmanoma yra tam, kas pasiduoda ir numoja ranka. Iš šios valdžios visiems galima pasimokyti valstietiško užsispyrimo, kuris, deja, yra mirtinas, kai sumaišomas su kolūkietiškomis svajonėmis ir sovietinėmis vertybėmis.
Valdantieji Lietuvoje šiandien mato Rusijos prezidento Vladimiro Putino kasmetines kelių valandų spaudos konferencijas su atrinktais žurnalistais ir redaguotais klausimais, ir nuoširdžiai klausia vieni kitų: ką mes galime padaryti, kad ir pas mus taip būtų?
Ir jie randa atsakymus, kuriuos matome kiekvieną savaitę, kai skaitome vis naujus sumanymus dusinti žiniasklaidą. Ir greitai taip ir bus, jie savo tikslus pasieks. Nes šie žmonės nesustos, nesuabejos, nesusvyruos ir nepradės blaškytis. Jų smaugianti ranka nepavargs, nes ligi šiol jokių nuovargio požymių neparodė.
Atsiprašau, kad šiandien neturėjau jums jokių gerų naujienų.