Net bukiausi Lietuvos politikai nebesiriša koloradinės Georgijaus juostelės. Nebesigauna pateisinti.
Gegužės 9-oji „pergalės diena“ liko tiems žmonėms, kurie Antrąjį pasaulinį karą vadina „Didžiuoju tėvynės karu“, tiems, kas mano, kad Vokietijos nacius nugalėjo Sovietų Sąjunga (o ne sąjungininkai, kaip buvo iš tikrųjų).
Per tuos vienus metus milijonai žmonių sužinojo, prisiminė, kad Sovietų Sąjunga nebūtų nugalėjusi net ir Lichtenšteino karių kuopos, jei ne JAV milijardinė pagalba ginklais, transportu, žibalu ir viskuo, ko sovietai nesugebėjo pasigaminti. Panašiai, kaip ir ta pati išdidi Rusija, kurią prieš trisdešimt metų maitino Georgo Busho vištienos šlaunelėmis ir humanitarine pagalba iš JAV ir Europos, be kurios ji būtų atmetus kanopas.
Nebėra vapančių apie tai, kaip Rusijos kariuomenė – antra Pasaulyje. Išskyrus pačios Rusijos propagandos kanalus, žinoma.
Nebeliko Lietuvoje ir garsiai sakančių, kad viskas gerai su Rusijos atlikėjais, arba kad „Brat 2“ – puikus ironiškas veiksmo kinas.
Tačiau liko vienas neišspaustas inkštiras. Sena votis smegenyse, ir jos vardas – Kovo aštuntoji.
Kaip Rusijos propaganda šaukia, „o kur jūs buvot aštuonerius metus (kol Ukrainos fašistai, nacistai ir banderovcai puolė nekaltą Donbasą)“, su tokiu pat užsidegimu Lietuvos tetos su gėlių puokštėmis ir 1980 m. šukuosenomis (ir kai kurie jų vyriukai) balbatuoja: mokykitės istoriją, kuo čia dėti sovietai, tai tarptautinė šventė, čia apie moterų teises, kas čia blogo, gėlės juk gražu.
Tai lygiai tas pats, lyg kas teisintų neonacius: jų yra daugelyje šalių, čia tarptautinis reiškinys, ir kas čia tokio, čia juk tik apie pagarbą baltiesiems ir jų tradicijoms, apie istoriją, ir išvis: svastika yra senovės pagonių kelio ženklas, o gal mėnulio simbolis. O išmesta aukštyn ištiesta ranka – „Sieg Heil“ – tai romėnų sugalvota. Ir tai tarptautinis pasisveikinimas: Italijoje buvo irgi populiarus Benito Mussolini laikais.
O gal apgintų kas kokius nors vyrų supremacistus, tatuiruotus beždžionžmogius, moteris antroje vietoje laikančius, arba poligamijos išpažinėjus: juk jie irgi tik vikingų ir senųjų civilizacijų tradicijas šlovina, tai praktiškai – istorijos mylėtojų būrelis.
Žinoma, moterys – ne naciai. Ne apie moteris tai. Apie simbolinę datą, apie užsispyrusį įsitikinimą ir propagandą, kad „ne viskas sovietų laikais buvo blogai“.
Rusijoje karo gynėjai sako: „Ne viskas Ukrainoje vienareikšmiška.“
Viskas buvo blogai, nes, kai šalis yra apjuosta spygliuota viela, kad neišbėgiotų piliečiai, ten negalima ieškoti teigiamų aspektų.
Žagintojas ar smurtautojas neturi gražių pusių, net jei nuostabiai užsiima sodininkyste ar drožia koplytstulpius. Tie bruožai nepadeda jiems, kai minėti piktadariai yra izoliuojami nuo visuomenės.
Taip pat ir Kovo aštuntoji nebuvo šviesus aspektas, balansuojantis ir sušvelninantis pragaro gyvenimo tamsą. Tai buvo tik dar vienas veidmainiškas, melagingas, ciniškas režimo atributas. Kaip spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai: jie nebuvo gražus būdas vaikams ir jaunimui leisti laiką ir užsiimti visuomenine veikla.
Simboliai reiškia daug. Simboliai gali būti nuodingi – ir jie gali būti pateisinimas ir paskatinimas nusikaltimams. Ir nereikia pūsti akių: o kas čia tokio? Profsąjungos dovanotos tulpės – juk tik žiedai. Nei daugiau, nei mažiau, negu kūjis ir pjautuvas – tik įrankiai. Tačiau Lietuvoje šie kūjo ir pjautuvo simboliai uždrausti, kaip ir penkiakampė žvaigždė, kuri yra tik geometrinė forma.
Kovo 8-oji šiandien yra ideologijos, siekių ir principų, dėl kurių įvyko Buča ir Mariupolis, ženklas. Tą dieną sugalvojo ir palaikė tie patys žmonės, kurie palaikė gulago lagerius, lietuvių deportacijas, KGB kalėjimus, disidentų persekiojimus ir terorą.
Kovo 8-oji yra ne moterų teisės, ne lygybė ir ne vienodas atlygis už vienodą darbą, bet vienos dienos per metus su išplautais indais ir gvazdikais koncepcija. Ir ne, tai nėra nei gražu, nei smagu.
„Aš čia politikos nematau, man malonu dėmesys“ yra tolygu sakymui „nežinau, kas ten teisus toje Ukrainoje, bet karas turi baigtis tuoj pat, taika yra gerai, o kas ten ką okupavo – koks skirtumas.“
Taip sako daug kas – net ir Prancūzijoje ar Italijoje. Nuo to tai nepasidaro teisinga. Tarptautinis blogio aspektas nepadaro blogio gėriu.
Lygiai kaip komunistų partijos egzistuoja Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Britanijoje, Indijoje ir dar daug kur kitur. Ir visur jos yra už kilnius tikslus, ne už Staliną ir ne už gulagą, ir niekur nežada žmonių kalinti ar naikinti be teismo.
„Komunizmas yra tarptautinis judėjimas, kuo čia dėtas Stalinas, kuo čia dėtas Leninas, mokykitės istorijos, o raudona vėliava gražu, o teisės darbininkams ir teisingas atlygis gal jums nepatinka?“ – taip sakytų Kovo 8-osios komanda, jei išmanytų ką nors daugiau negu savo darboviečių tulpių šluotas.
Kovo aštuntoji liko paskutinis tamsumo ir politinio, pilietinio ir vertybinio nesusigaudymo rezervatas. Kaip Grūto parkas nuskriaustiesiems.
Jeigu jūsų šiandien niekas nepasveikino – reiškia, jums pasisekė, jūsų sveika aplinka, ir laukiu su jumis kartu šventės po trijų dienų.
Kovo 11-oji buvo tam, kad ilgainiui neliktų Kovo aštuntosios.