Pirmasis yra Putinas (apklotas kaldrute per gegužės devintosios paradą, viską pralošęs ir šalį sugriovęs senukas-diktatorius) ir jo propagandininkai, ir pakalikai, kurie kasdien netenka visko, ką prisigrobė, ir dabar žiūri į gilų išdžiūvusį šulinį, ant kurio dugno – sudužusios rubininės Kremliaus žvaigždės bei kūjo ir pjautuvo nuolaužos.
Antroji grupė yra lietuviški Kunigaikštienės Violetinės Neringos patvorio batalionai, išretėję iki kelių kuopų dydžio. Karo maršalai išlakstę, užmiršti pakraščiuose komanduoja nebent mokytojos Astros žygio ir dainos konkursui, o kai kurie ir sėdi, kalėjimo barščius slėpdami. Venckienė, Paksas, Celofanas, Paleckis: čia kaip tas Kremliaus „Nemirtingasis pulkas“, mirusiųjų portretai ant lazdų, kuriuos po eisenos išmeta į šiukšlyną.
Vietoje Vingio parko ir Didžiojo Kroksų Maršo ir Šaranų Sąjūdžio – veteranų gegužinė kaimo turizme, tarp drožtų medinių raganų ir karšto vandens kubilų (ir vieni, ir kiti drožiniai primena kažkada buvusią karingą teologę), vietoj muzikos – Dambrauskas, vietoje vedėjo – Orlauskas. Ne pergalės paradas, greičiau trečiarūšės sanatorijos įnamių išleistuvės po gydymo kurso. Jie nori versti valdžią, bet kol kas naktį užkliuvę nuverčia nebent sustatytus prie daržinės grėblius. Vietoje gaivinimosi eketėje – murktelėjimas į siloso duobę. Kvapas sklaidosi aplink.
Švedija ir Suomija padavė paraiškas stoti į NATO, visiškai neįsiklausę į Karbauskio aiškinimus prieš kurį laiką, kad mums to velnio aljanso visai nereikia. Naivuoliai. Jie galvoja, kad nuo Rusijos galima gintis. Kam nuo jos gintis? Geriau jai trąšas vežioti, ar ne, Ramūnai? Bet Helsinkis ir Stokholmas pasirinko savaip, ir tai dar vienas įrodymas, kad protingų valstiečių išminties niekam nereikia.
Nepaisant kroksuotų pragmatikų, trisdešimt metų giedojusių apie tai, kaip Rusija viską užims per dvidešimt keturias valandas, Rusija gauna tik į kaulus, o dar gauna cinko karstus į namus (na, ir dar pavogtų senų skalbyklių), o Ukraina gauna viską: milijardus dolerių, moderniausius ginklus, Lend-Lease programą iš JAV, netrukus – NATO ir ES narystę (reikalas jau nuspręstas), Ukraina gavo net ir Eurovizijos pergalę.
Koks pasimetimas yra vatos ir rūkomojo binto stovykloje, galima pamatyti iš paprasto dalyko: kolūkiečiai dar kartą prileido į kelnes nuo dviejų didžiausių siaubų, kurie juos persekioja kaip apokalipsės raiteliai (kaip žinote, ten maras Maras, Karas, Badas ir Mirtis). Keturių baubų paprastiems latifundijų vyžotiems būrams yra per daug, lėtas protas tiek nesuskaičiuoja: jiems gana trijų.
Pirmąjį – NATO – jau aptarėme. NATO yra runkelių ir dujinių šaranų kolektyvinis siaubas, Vakarų metafora, NATO jiems į save talpina viską, kas varo šiurpą: Ameriką, anglų kalbą, Holivudą, kasdienį prausimąsi, saugos diržus ir žiemines padangas, eurą ir dolerį, kelių eismo taisykles ir autotransporto priemonės draudimą, geriamą vandenį iš butelių, sausą nesaldintą vyną ir egzotinį maistą iš žalios žuvies arba nekeptos jautienos.
Antrasis klumpinių baubas yra vaivorykštė ir viskas, ką ji simbolizuoja. Meilė yra meilė, gėjai, seksualinės mažumos, gyvenimas nesusituokus, mišrios santuokos, kitos odos spalvos ir kiti tikėjimai – galima ilgai vardinti, tačiau viskas telpa į vieną žodį „partnerystė“.
Jie sako, kad saugo savo tradicines šeimas ir vaikus, nors niekas į jų tas šeimas nesikėsina ir nieku gyvu, net ir už dyką, jų nenorėtų: pažiūrėkite į tas šeimamaršes peroksidines pelkių ūdras ir jų ruonio formos brandžius patinus, ir pasakykite man, ar tikrai norėtumėt jų tradicinės šeimos? Jų šeimos yra kaip kaproniniai languoti Gariūnų krepšiai arba peraugusi cukinija iš mamos daržo: turi teisę egzistuoti, ir tegu gyvena, bet jų niekas net nepagalvos vogti.
Dabar vakardienos politikai sako, kad jeigu bus partnerystės įstatymas, tai jie nepasirašinės susitarimo dėl šalies saugumo ir gynybos: iš esmės, jie nori jums pasakyti, kad geriau Putino tankai Lietuvoje, negu vaivorykštinis suoliukas Vilniaus gatvėse.
Trečiais ir didžiausias baubas, drakonas ir simbolis visko, kas bloga, yra profesorius Vytautas Landsbergis. Jau esu rašęs, kad profesorius kikena iš jūsų, esu išnarpliojęs ir Landsbergio karštinę, nuo kurios kyla temperatūra ir suima drebulys kiekvienam tikram runkeliui, šeimamaršiui, vatnikui ir buduliui (čia ir sugriauti kolūkiai, ir pilis Šveicarijoje, ir, žinoma, išperėta Šimonytė).
Profesorius Vytautas Landsbergis tiems veikėjams (arba, tiksliau, jau nebeveikėjams), įnirtingai besikabinantiems stingstančiais pirštais į užvakarykštę Algirdo Brazausko, LTSR dvidešimtpenkmečio, blokinių daugiabučių ir kolūkinių alytnamių Lietuvą, yra tiek grėsmingas, kad net valstybės vadovo statuso suteikimas jau labai garbaus amžiaus politikos veteranui jiems baisus, kaip pelkių nelabiesiems – bažnyčios varpo dūžis, nuo kurio jie dreba tarp savo maurų ir puvėkų ir užsistovėjusio, blogai kvepiančio sodžiaukos vandens, kuriame atsispindi apgriuvusios jų gyvenimo kapinės.
Profesoriui Vytautui Landsbergiui, jau seniai pasitraukusiam nuo arenos ir iš prožektorių šviesos, formalaus statuso reikia mažiausiai. Pripažinimo, kad jis buvo valstybės vadovas, reikia mums, tam, kad teisingumas būtų atstatytas mums: kad naujausioji istorija nebūtų priimta pagal stribų mėšliaus Vytauto Petkevičiaus pagiežingas peckiones ir jedinstvenininkų palikuonių kliedesius.
Lengva suprasti, kodėl senoms kikimoroms taip reikia kažkokios simbolinės pergalės prieš profesorių – pergalės jų pačių galvose, nes pergalė pasaulyje jau nebegali būti pasiekta. Mūsų pasaulis ir mūsų gyvenimas jau ir taip išdėliotas pagal Landsbergį, mes esame Vakaruose – pagal Landsbergį, mes atsisukę į laisvąjį pasaulį, į teisingumą ir į pagalbą skriaudžiamiems ir į pasipriešinimą agresoriui. Pas mus viskas kaip sumanyta, ir šito nepakeisi nei salietros mišiniais, nei krabų lazdelėmis priešo šaliai, nei komiškais klipatų vizitais pas Lukašenką prašyti kruopų ir druskos.
Vargetoms kolūkiečiams reikia kažkokio smulkaus keršto, kaip jų dvasinei tėvynei Rusijai reikia to feikinio rezistencijos simbolio, pasimetusios ir nesusigaudančios senės su raudona komunistų vėliava, arba kaip kariams iš Barnaulo ir Kamčiatkos reikia vogto klozeto ant šarvuočio. Iš jų net juoktis gaila, kaip nesijuokia juk niekas iš profesionalių elgetų prie Aušros vartų arba himno nepagiedančių skarmalių. Tegu jiems būna graži vasara ir šilta saulutė, o daugiau nabagams nelabai ką galime pasiūlyti.