Užkalnis. Lietuva, neartikuliuotų kolūkiečių respublika

„Tą šitą, tą aną, nu kaip ten tą, karoče, nu ten tą, nu kaip tą, nu žinai, tą, kur šitą, tai ne tas, o kitas, tai kažkaip ten vienu žodžiu nesigavo, nes atmetė, tai tą vėl iš naujo bandysim, ar kažką, nu vienu žodžiu.“

Kas čia buvo? Čia vienas lietuvis (gal net su aukštuoju išsilavinimu) bandė pasakyti kitam, kad negavo nusipirkti lizinginio telefono, nes pajamos nepakankamos, o gal kreditingumas prastas.

Tai yra normalus lietuvio komunikacijos būdas: kaip beždžioniuko, kurį tik ką išmokė dvidešimties žodžių, ir jis labai bando jais naudotis, bet jam nesigauna, ir jis griuvinėja, kaip karvė ant ledo. Net mokyti žmones mėgsta parašyti kažką ir gale pridėti: „Kažkaip taip.“ Vertimas: nemoku aš aiškiai kalbėti, man nesigauna, parašiau, kaip mokėjau, neteiskit manęs, esu nevykusi ir višta, bet nieko geresnio iš manęs nelaukite.

Šiaip nesugebėjimas aiškiai ir sklandžiai šnekėti, nemokėjimas suprantamai išdėstyti krypties („tai ten paskui kažkiek pavažiuosit, tada ten anksčiau buvo degalinė, dabar nėra, nu jūs gal nežinot, bet vienu žodžiu, ten prie tokio medžio reikia sukti į kairę, o gal palaukit, tiksliau, į dešinę, nu ir kur matosi parduotuvė, tai ten pasiklausit“ – paskui paaiškėja, kad ten nėra parduotuvės jau nuo tų laikų, kai Brazauskas buvo prezidentas, bet pasakojantis bobausis tai pamiršo), nesugebėjimas būti suprantamam (anglai net tokį terminą turi „to make oneself understood“, tai yra, pasirūpinti, kad tave suprastų) yra tuščios galvos, lėto mąstymo ir menko intelekto atspindys.

Tačiau lietuviai mano, kad tai yra, atvirkščiai, labai mistiška ir tauru, kaip smirdinčios kojinės arba juodos panagės yra tikro giluminio ir ne paviršutiniško, o labai vertingo žmogaus atspindys, jis yra dvasinių vertybių luitas, toks sudėtingas, kad net nemoka pasakyti savo minčių. Taip rašyti skatino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos mokyklose, dabar išėjusios į pensiją ir šaudančios Feisbuke daugtaškiais, kurie yra kaip rašytiniai atodūsiai (arba atriaugos). Daugtaškis – blogo rašytojo požymis (kaip ir, beje, šauktukas), nes reiškia nemokėjimą papasakoti savo emocijų ir parodo klaidžiojančią mintį, kuri nežino, kur eina. Mūsų tradicijoje tai labai gražu: „garbanotos mintys“, „susivėlę žodžiai“, „pasiklydęs pasakojimas“. O daugtaškis yra niekas kitas, tik ženklas visuomenės, kuriai idealas yra ežiukas rūke arba pasiklydęs girioje arklys: eina lėtai, nežino, kur nori nueiti, yra išsigandęs ir nuklibinkščiuos paskui bet ką, kas paims už vadelių.

Jūsų mylimas rašytojas Romas Sadauskas-Kvietkevičius, kuris dažnai mane mini, matyt, vis norėdamas pasirūpinti, kad gyvenimas nepasirodytų per saldus (jau buvo perspėtas, kad bendravimas su Užkalniu ir net rašymas mano vardo žurnale jį diskredituoja) neseniai rašė, minėdamas ukrainiečių komunikatorių ir prezidento Zelenskio ruporą Arestovičių: gaila, kad Lietuvoje tokių nėra.

Romas teisus. Lietuvoje tokių nėra, Lietuva dar nepradėjo artėti prie tokio komunikacijos lygio. Kai dėl komunikacijos, tai mes tebegyvename iki Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pasirodymo, daugelis pas mus net raidžių nėra išmokę, kur jau ten knygos. Lietuvišką komunikaciją geriausiai atspindi trys dalykai: neturinčių apie ką kalbėti ir pliurpiančių tris valandas apie nieką įtakoklių podkastai, o taip pat visokie pasikalbėjimai, kurie nori būti „kitokie“, bet yra lygiai tokie patys, kaip ir nuvažinėtos TV pokalbių laidos su apmokamais plojėjais, be turinio ir be vaizduotės. „Kitokie“, tai lyg kompleksuotos ir save mistifikuojančios merginos paslaptingas kalbėjimas. „Aš ne tokia, kaip visos“. Koks trečias dalykas? Jau pamiršau, kaip ten tą aną. Šitą.

Net šviesiausi politikai, padarę labai daug gero Lietuvai, tokie kaip Ingrida Šimonytė, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė arba Andrius Kubilius, komunikacijos nemėgsta, tai ne jų sritis. Žinau, kad jie neįsižeis, nes žino savo stipriąsias puses, ir komunikacija nėra tai.

Gerų komunikatorių Lietuvos visuomeniniame gyvenime buvo prieš trisdešimt metų: nuo Vytauto Landsbergio ir Rimvydo Valatkos iki Aloyzo Sakalo arba Aleksandro Abišalos, bet tie žmonės vienaip ar kitaip jau nebe toje padėtyje, kur jie būtų prie karščiausio ir labiausiai matomo valstybės priekalo.

Dar daugiau: Lietuvoje žmonės yra nuo traumų kompleksuoti, savęs nemylintys ir baisiai nekenčia sugebančių gerai komunikuoti, kaip nekenčia gerai uždirbančių arba atsipalaidavusių ir besišypsančių asmenų, kurie eiliniam „paprastam žmogui“ atrodo įtartini.

Visa mūsų literatūra, teatras ir kinematografas šlovino ir tebešlovina susiraukusius, košiančius pro dantis, murmančius, neištariančius griuvenas, tokius personažus, kurie niekaip negali paaiškinti, ko jie nori, ką bando padaryti ir apskritai kuo jie užsiima – toks yra tauraus ir dvasingo žmogaus tipažas. Kai sovietmečiu mokė televizijos ir kino dokumentikos režisierius, pabrėždavo, kad labai gerai yra rodyti darbo žmones, kurie blogai kalba ir užsikirtinėja, nes jie kelia pasitikėjimą ir žiūrovui atsiranda saugumo jausmas. Mokslininkai ir medikai turėjo kalbėti kuo painiau ir nesuprantamiau – ne veltui tiek metų mokėsi. O jei moka gerai paaiškinti, tai toks ten ir mokslininkas.

Jei žmogus kalba sklandžiai, moka paaiškinti priežastis ir pasekmes, aiškiai dėsto mintis – turbūt koks nors sukčius, pardavėjas arba, dar blogiau, kriptovaliutų spekuliantas. Visa liaudies kalba rodė pasibjaurėjimą aiškiai kalbančiais: „liežuvį pasismailinęs“, „saldžialiežuvis“, „beria, kaip iš natų“. Žulikas. Padorus žmogus taip lygiai nekalba, greičiausiai bus koks sukčius, lygiai kaip ir normaliam vyrui kvepalų nereikia: kvėpinasi, žinok, tik neaiškūs tipai, greičiausiai kokie dabitos arba p***rastai.

Komunikacija kada nors pasitaisys, bet kiekvienam teks pradėti nuo savęs. Paprasčiausias būdas yra nekalbėti, kol nežinai, ką nori pasakyti. Susidėlioti galvoje aiškų planą, kokia yra tavo žinutė ir ką tu nori pasakyti.

Ir kas bebūtų, niekada gale teksto nerašyti: „Kažkaip taip.“