Kavinė pavadinta šiek tiek panašiai į amerikietišką originalą, kavos pupelės tikros, puodeliai (panašu) irgi, o ant prekystalio didelis originalių kavinių logotipas, kurį jie naudoja šiek tiek kūrybiškai: visų pirma, jis per didelis, antra, jis ne ten ir ne taip įklijuotas, kaip originaliose kavinėse, o trečia, verslininkai supranta, kad daro kažką šiek tiek ne taip: jų tinklalapyje jokie vaizdai neatsidarinėja, o jų Feisbuko puslapyje tas padūkęs logotipo naudojimas sumaniai uždengtas nuo smalsių akių.
Aš ne teisininkas ir skundimais neužsiiminėsiu – pirmiausia, nesu iš profesionalių interneto skundikų, gal todėl, kad nesu visai lietuvis (sekite spaudą – „Kokia Užkalnio tikroji tautybė? Spausk ir sužinok“). Be to, man atrodo, kad vogti saugomus prekių ženklus, juos skolintis, naudoti taip, kaip savininkai draudžia, ir kitaip gvieštis į intelektinę nuosavybę yra patvorių vagišių sportas, o ne solidus verslas, tačiau aš galiu tik gėdinti savo nepaprastai išmaniuose tekstuose, o skundus tegu rašo tie, kam patinka tai daryti ir ką skriaudė vaikystėje.
Kavinėje, žinoma, kvepia kava, ir dar kvepia Rusija, prispausta sankcijų, ir apskirtai kvepia Trečiuoju Pasauliu, kurio išskirtinė savybė ir požymis yra nerimtas požiūris į intelektinę nuosavybę. Dvasinis skeltanagis nesiruošia gilintis į ten visokius tuos niuansus (taip ir sako: „tuos niuansus“), o paprasčiau šnekant, nesiruošia laikytis galiojančių įstatymų, jeigu galima nesilaikyti ir jei kurį laiką galės veikti pusiau legaliai, kol pagaliau prekių ženklų savininkai nesugriebs už rankos.
Lietuva pilna tokių pacukų nuo šiukšlių konteinerio: jau esu rašęs apie „arabiškų versijų“ kvepalų prekiautojus, kurie nepažeidžia (lyg ir) autorinių teisių, bent jau kol jų nepagavo už rankos („Lietuvą užtvindė parfumerijos šlamštas“). Kai pagauna, uždaro vieną platinimo kanalą ir atidaro kitą, ir taip gyvena legalumo pakraščiuose, kaip kokia Serbija arba Albanija, arba Indija ir Kinija. Žinoma, nepagautas – ne vagis, galioja nekaltumo prezumpcija, ir todėl sakykim, kad visi tie beveik kopijuoto turinio kepėjai yra šiaip nemalonūs žmonės, kurių dar nepagavo teisėsauga (kai kurių taip ir nepagaus – Pietų Afrikoje 2019 metais pagavo lakūną, kuris neturėjo piloto licencijos ir skraidė dvidešimt metų, tai kas čia tas kavas ir kvepalus gaudys).
Žinote, kodėl lietuviai (ir ne tik jie) taip mėgsta smulkiai vagiliauti, droždami iš medžio, kaip Kaziuko šaukštą, ir pindami iš šiaudų garsius Vakarų prekės ženklus, arba kopijuoja fotografuodami, arba perpiešia, arba gaudo savo veikloje bet ką, tik ne oficialią licenciją? Nori naudoti garsų ženklą? Nusipirk. Per brangu? Eik toliau ir užsiimk savo tautinėm makalošėm, kurių prekių ženklai niekam nesukelia jaudulio.
Todėl, kad prekės ženklo kūrimas ir jo tolimesnis išsukimas yra labai sudėtinga, labai profesionali ir didžiulių investicijų reikalaujanti veikla. Drožti, štampuoti, mūryti yra irgi garbingas darbas, bet žymiai lengviau įgyvendinamas.
Lietuviai mėgsta apie save galvoti kaip apie didelius inovatorius, vienaragius, ožiaragius (ir kiauliakojus), trumpiau sakant, startaperius, bet daugiausia tai yra, atsiprašau, f*kaperiai, kurie su džiaugsmu žiūri į svetimą idėją ir galvoja, kaip čia padarius lygiai taip pat ir kaip čia nuskynus kuo daugiau kuponų, pačiam neišgalvojant nieko, vietoje to paimant kažką, kas jau veikia kitiems. Neatsitiktinai vienas žinomas inovatorius yra sakęs, kad į kurią benueitų konferenciją ar seminarą Lietuvoje, kur sėdi pilna salė jaunimo, kurie turi idėjų, kaip čia išleidus svetimus pinigus, ir guviai kuria lenteles kompiuteriais, nupirktais tėvų, viskas, ką jis girdi, yra kaip padaryti dar vieną „Teslą“ ir kažkokį kitokį, geresnį, „Feisbuką“, ir tokiu būdu susidėti milijardus. Vienintelė bėda yra tokia, kad ir Tesla, ir Feisbukas jau yra, o antrųjų versijų niekam nereikia – nebent tai bus pagaminta itin pigiai, kreivai ir bus nupeckiota panašiai į originalą, kaip kur nors Trečiajame Pasaulyje, kur nuvykęs žmogus iš Vakarų pamato, kad aplink pilna pažįstamų prekių ženklų, kurie kažkokie lyg truputį ne tokie, ir tik arčiau priėjęs supranta, kad čia viskas vogta.
Aš nenoriu, kad Lietuva būtų tokioje teritorijoje ir kad į ją žiūrėtų, kaip į tokius laukinius rytus (nes Lietuva yra Rytų Europa, ir ypač ji yra Rytų Europa, kai pradeda užsiimti tokiomis smulkiomis ir niekingomis suktybėmis; Lietuva bus Vakarai, kai jau pats prekybos centro savininkas išvarys tokį operatorių, mušdamas šlapiais skudurais ir šaukdamas, kad mums vagių nereikia – bet kas tau išvarys, kai krizė jau ant slenksčio ir kiekvienas nuomininkas gyvybiškai svarbus).
Aš pakankamai gerai prisimenu pirmąjį laisvės dešimtmetį, kuris buvo apgailėtinas – visi gvelbė viską, taisyklės negaliojo, ir įžūlūs lietuviai abiem rankom kūrė blogą verslo vardą. Aš jo visai nepasiilgstu, juo labiau, kad užėmė pora dešimtmečių išsilaisvinti iš tų laikų, kai visi teisino piratinius filmus, video salonai suko buitines kasetes su filmais ir užrašais per visą ekraną „Viešai demonstruoti draudžiama“, ir žmonės masiškai vogė muziką, kai pirmosios lietuviškos radijo stotys nelegaliam grojimui vežiodavo kompaktines plokšteles iš Vokietijos automobilių bagažinėse, ir dar visi buvo nutaisę kiaulės akis – taigi mes vargšai, mes neturime pinigų originalams, mes čia ne kokie vokiečiai, atsipalaiduokite, negi jums gaila.
Šiais laikais aš nepažįstu nieko, kam reikėtų vogti muziką ar filmus (turbūt tai daug pasako ir apie mano socialinį kontekstą – esu prie elito, suprantate), ir mano aplinkoje nėra kopijuotų šlamštų pirkėjų.
Lietuva smarkiai valosi: jeigu tai kavinei kada nors prikirps uodegą ir ją pastatys ant ausų, mano šalis bus dar švaresnė. Pirkti iš verslų, kurie smulkiai (ir gal net legaliai) vagiliauja iš prekių ženklų savininkų sau leidžia ne tie, kas neturi pinigų, o tie, kas neturi padorumo. Prisiminkite tai, kai pamatysite tą kreivoką kavinę su pažįstamu prekės ženklu iš Seatlo, Vašingtono valstijoje.