Kalbu apie kelionių laisvę.
Mano amžinatilsė močiutė, piešimo mokytoja, buvo aplankiusi sovietiniais laikais Čekiją, Vokietiją, Prancūziją ir Italiją. Buvo laikoma, kad jai taip pasisekė, kaip turbūt vienam iš dešimties tūkstančių sovietų piliečių. Tų keturių trumpų kelionių jai užteko, kad galvotų gyvenimą nugyvenusi ne veltui.
Aš esu buvęs gal penkiasdešimtyje šalių ir nelaikau to pasiekimu: nieko tokiu skaičiumi nenustebinsi, turiu draugų, kurie gali pasigirti dvigubai didesniu antspaudų skaičiumi pase. Aš net Australijoje ir Antarktidoje nebuvęs, du žemynai dar visai nelankyti. Laikai labai pasikeitė. Mūsų kelionių troškulys pasidarė sunkiai numalšinamas.
Kelionių laisvės iš mūsų dar nesiruošia atimti, o paskutiniai bandymai riboti ar kontroliuoti lietuvių keliavimą buvo taip seniai, kad jau visi apie juos ir užmiršo.
Daugiau nei prieš penkiolika metų, kai lietuviai tuntais važiavo į Didžiąją Britaniją ir ten prašėsi politinio prieglobsčio (negaudavo, bet pats prašymo dorojimas trukdavo daugelį metų, ir prašytojai visą tą laiką skabydavo pašalpas ir nemokamą būstą), tai buvo tokia didelė problema, kad tuometinis Britanijos vidaus reikalų ministras Jack Straw buvo išsikvietęs aukštus Vilniaus pareigūnus ir sakė, arba jūs ką nors darykite, arba baigsis lietuviams bevizės kelionės. Žinau, kaip ten buvo, nes buvau vertėjas tame susitikime.
Dar anksčiau, nepriklausomybės aušroje, amžinatilsis Algirdas Patackas siūlė Lietuvai padaryti išvykimo vizas, kaip sovietinėje diktatūroje: antraip, sakė jis, visi išvažinės, kur tik nori, su reikalu ir be reikalo. Tegu pasiaiškina, kodėl nori keliauti, ir valdžia nuspręs, ar būtina. Garbus disidentas, turėjęs keistus požiūrius į valstybės santykį su žmogumi, dievinęs čėčėnų laukinius papročius, niekada negarsėjo pagarba individui ir jo prigimtinėms laisvėms.
Tačiau nepaisant nedidelių paslydimų, Lietuva ketvirtį amžiaus gerbė savo žmonių norą ir teisę keliauti. Maža to, mūsų laisvė keliauti ne tik po Europą, bet ir po didžiąją dalį pasaulio tapo tokia savaime suprantama, kad mes to nebevertiname, nors esame tarp išrinktųjų pasaulio gyventojų. Dauguma planetos žmonių tokių galimybių nė nesapnuoja.
Buvo laikai, kai lietuvį diplomatą su diplomatiniu pasu išlaipindavo traukinyje iš Italijos į Šveicariją, nes negalėdavo patikėti, kad toks keistas dokumentas gali būti galiojantis. Kažkada manęs nenorėjo laipinti į lėktuvą, skrendantį iš Chabarovsko Rusijoje į Tojamą Japonijoje, nes rusai negalėjo patikėti, kad lietuviui gali nereikėti Japonijos vizos.
Aš visad prisiminsiu, kaip mažame Sardinijos oro uoste, lėktuvui atskridus iš Anglijos, mano lietuviško paso susirinko žiūrėti visa italų pasieniečių pamaina.
Kaip pasikeitė laikai. Į JAV lietuviai gali keliauti be vizos, kai net mūsų kaimynai lenkai, nepaisant jų pigesnių skalbimo miltelių ir šlapios dešros, neturi tokios privilegijos. Žinoma, ne visi praeina JAV imigraciją be problemų: visada turime savų maušų, kurie bet kur sugeba užsirauti ant bėdos (juos ir iš Latvijos, turbūt, deportuotų), ir jie paskui skleidžia siaubo ir baubo istorijas apie tai, kaip juos kratė ir purtė „muitinė Amerikoje“ (jie niekada neskiria muitinės nuo pasieniečių, nes yra per gluši). Jei tavęs nenorėjo įleisti į Ameriką, tai arba todėl, kad esi kvailas, arba melavai, arba atrodai kaip potencialus juodadarbis nelegalas, arba tiesiog angliškai kalbi per blogai, kad tave leistų keliauti.
Ką ten Lenkija: iš visos didžiulės Pietų Amerikos tik Čilės piliečiai gali keliauti į JAV be vizų. Brazilija (kaip ir kokia Rusija) gali įsivaizduoti esančios beveik supervalstybėmis, tačiau JAV požiūriu tai tik potencialių nelegalų šiltnamiai.
Sunku paaiškinti malonų ir šiltą jausmą, kai atvykus į kokį tolimą pasaulio kraštą, Argentiną, Pietų Korėją ar Japoniją, lietuvišką pasą paima į rankas be jokių klausimų ir nuostabos ir tylėdami įdeda antspaudą. Pasaulis mano, ir aš jo pilietis – jaučiuosi tokiais atvejais. Ir nesigėdydamas prisimenu, kad bent jau pagal kelionių laisvę esu labiau likimo pamylėtas negu bent jau penki šeštadaliai pasaulio žmonių.
Prieš kelias dienas Urugvajaus pasienietė apskritai taukštelėjo antspaudus su leidimu nuolatos gyventi – be jokių apribojimų (nebijokite, neliksiu gyventi Montevidėjuje, iš kur rašau šį tekstą, man dar daug prieš akis komandiruočių ir naujų antspaudų pase).
Ligi šiol nežinau, ar tas leidimas nuolatos gyventi Urugvajuje buvo klaida, ar tiesiog ypatingo palankumo Lietuvai ženklas, bet tą pasą pasiliksiu sau ir tada, kai ateis laikas jį pasikeisti, nes ne visi lietuviai gali pasigirti leidimu gyventi šioje mažoje ir taikioje Lotynų Amerikos šalyje.
Kažkada proletarinis rusų poetas, literatūros budulis Vladimiras Majakovskis eilėraštyje gyrėsi, kad prakeikti užsieniečiai jo sovietinį pasą ima į rankas vaipydamiesi, ima jį kaip bombą, ežį, skustuvą ar didelę gyvatę. Jam tai buvo džiaugsmas, kad į jį visi žiūri, kaip į pavojingą laukinį.
Aš gi džiaugiuosi, kad su savo lietuvišku pasu esu gyvenimo išrinktasis, kad man teko laimė būti tokiu piliečiu, kuris pagal laisvę keliauti yra tarp pasaulio elito, galbūt vieno šeštadalio: tikrai civilizuotų šalių bendruomenės, kurios nariams beveik visur atviros durys. Argi ne už tokią Lietuvą kovojome?