Užkalnis. Man neskauda dėl prezidentės pensijos

Kažkaip čia visiems panižo piktintis viskuo, kas susiję su baigiančia kadenciją prezidente.

Daugeliui užkliuvo padėkos ir atsisveikinimo koncertas, kuris jiems atrodo lyg dėkingų vergų choras, lyg kažkoks korupcinis veiksmas (nors neaišku, ką gali iš to gauti Baumila ar Šeduikytė, nes išeinanti prezidentė nei jiems ambasadorių postus paskirs, nei į Euroviziją be konkurso išsiųs) arba lyg kažkoks Turkmėnijos stiliaus garbinimas, kur dar gyvam vadui stato aukso skulptūrą ir ši sukasi pagal saulę. Daug kur, tiesą sakant, ūkvedžio išleidimas į pensiją arba penkiasdešimtmetis darbovietėje būna prabangesnis ir su daugiau pompastikos negu pas mus padėkojimas moteriai, kuri 10 metų dirbo aukščiausiame šalies poste.

Aną savaitę parašiau apie tai feisbuke, tai išlindo kiti mane padlaižiavimu kaltinti. Nepasakyčiau, kad skauda: niekada pirmuonių ir parazitų vertinimo ir pritarimo nesiekiau. Čia tie patys, kurie kiekviename mano teigiamame tekste mato nupirktą reklamą – ar sušių, ar kvepalų, ar kokio prekybos tinklo. Tai ypatinga rūšis asmenų, kuriuos vadinu runkeliais, – jie nieko nenori ir nemoka pagirti, niekuo negali pasidžiaugti ir jiems natūrali būklė yra tik piktintis, keiktis ir skleisti aplink save nuodus.

Dar daug kam stringa filmas arba knyga apie Dalią Grybauskaitę, nes, tik pagalvokite, ten kuriama savo istorijos versija, pasakojama ne tas ir ne apie tai, ko labiausiai norėtų jie, kritikai. Parašykit kitokias knygas, gal bus labiau perkamos.

Ar jūs girdėjote, koks pasiutimas runkelių gretose kilo dėl kelių tūkstančių eurų, kuriuos gaus Dalia Grybauskaitė kas mėnesį, pakartosiu, buvusi dešimt metų aukščiausia valstybės pareigūne su didžiausia šalyje atsakomybe, o prieš tai eurokomisare? Jei jums tie keli tūkstančiai yra fantastiški pinigai, tai daug pasako apie jūsų fantazijos stoką.

Andrius Užkalnis

Savo istorijos versija? Kiekvienas politikas, jei jis kažko vertas, kuria savo istorijos versiją. Karalius Mindaugas kūrė savo versiją apie tai, kokios Lietuvos jis nori. Vytautas Landsbergis ne konsensuso ieškojo (jam siūlė neva pragmatiškus sprendimus apie suverenitetą SSRS sudėtyje), o kūrė Lietuvą pagal savo sąžinę ir idėją. Dalia Grybauskaitė mažai rūpinosi kam nors įtikti ir tvarkė Lietuvą pagal save ir kaip jai atrodo teisinga, ir ar dabar jūs norite, kad knygoje apie prezidentę būtų rašoma pagal kieno nors kito gaidas? Gal Rūtos Janutienės ar kokio zombelio politiko iš užpraeitos kartos? Ar kad susirinktų Bezdaliūnų kaimo bendruomenė ir pabalsavę nuspręstų, kaip reikia apie Grybauskaitę rašyti?

Knyga apie prezidentę nėra koks nors komiteto ar meno tarybos ar nupezusių istorikų instituto konsiliumo patvirtinta „objektyvi istorijos versija“. Tai biografija. Jos visos ir visada subjektyvios. Objektyvios istorijos išvis nebūna, kaip nebūna Kalėdų senelio, Velykų bobutės, objektyvios žurnalistikos ir pakankamos pensijos.

Kalbant apie pensiją, ar jūs girdėjote, koks pasiutimas runkelių gretose kilo dėl kelių tūkstančių eurų, kuriuos gaus Dalia Grybauskaitė kas mėnesį, pakartosiu, buvusi dešimt metų aukščiausia valstybės pareigūne su didžiausia šalyje atsakomybe, o prieš tai eurokomisare?

Jei jums tie keli tūkstančiai yra fantastiški pinigai, tai daug pasako apie jūsų fantazijos stoką. Nors, žinoma, ką čia kalbėti: dideliai daliai tautos svajonių riba yra „orus minimalus atlyginimas“, kuris net nėra atlyginimas: minimalkė yra pašalpa tam, kas neturi jokių vertingų žinių ir įgūdžių, nes tingėjo mokytis, tai todėl ir nustatytas gailestingumo minimumas, krikščioniška ubago terbelė, kurios būdu darbdavys sako: „jei galėčiau, mokėčiau tau dar mažiau, nes tavo darbas tiek nevertas, kiek ta minimali riba“.

Ar prezidentė turėtų gauti tiek, kiek sandėlininkė Genutė iš Elektrėnų, su visa pagarba reikalingam sandėlininkės darbui? Ar ją reikėtų iškraustyti į vieno kambario butą 1973 metų statybos daugiabutyje?

Tada bus geresnė Lietuva? Kažkodėl nieko nestebina, kai lėktuvo lakūnas uždirba daugiau už tarpmiestinio autobuso vairuotoją, o tarpmiestinio autobuso vairuotojas – daugiau už tą, kas ruliavoja mikriuką. Arba kad neurochirgui moka daugiau negu ligoninės valytojai, nors abu darbai reikalingi.

Ir dar pilni internetai murzino burbuliavimo: kaip galima tiek mokėti, supranti, kai „visa tauta skurde“. Ne, čia maža dalis skurde, o tautos dauguma nespėja leist pinigų, atostogauti Tailande ir užsisakinėti naujų telefonų, kurie jau greitai kainuos po du tūkstančius eurų už ragelį, nes anais metais, kai pasirodė už pusantro tūkstančio, tai nespėjo vežti, o tūkstantis eurų už telefoną yra taip pat normalu, kaip ir braškės po septynis eurus už kilogramą.

Tauta gyvena taip atsipūtusi ir pertekusi visko, kad didžiausia problema yra pastatyti automobilį prie prekybcentrio.

Čia jums „skurdas“? Devyni dešimtadaliai pasaulio keliais atropotų į tokį mūsų skurdą. Mes patys prieš trisdešimt metų būtume šokinėję iš laimės, jei mums nupirktų bilietą į tokią šalį, kokia yra šiandieninė Lietuva. Mūsų šalyje yra taip gerai, kad net emigracija apsisuko ir pas mus daugiau atvažiuoja žmonių, negu mus palieka.

Dalia Grybauskaitė trečdalį to trisdešimtmečio buvo prie šalies vairo. Kokia ligota yra ta visuomenės dalis, kuri nesugeba net padėkoti ir pasidžiaugti, tik šnypščia, panarinus akis, kaip tos kasininkės, kurios, sukandusios dantis, geriau mirs, negu atsakys į pirkėjo „laba diena“ ir „ačiū“.

Pavydėti kitam jo pajamų ir svajoti, kad tik jam nebūtų gerai, norėti, kad savo šalies vadovei būtų atkeršyta ją pažeminant, yra diagnozė. Tie, kas to nori, nejučiom programuoja sau patiems amžiną ubagišką gyvenimą ir amžiną nepasitenkinimą ir nedėkingumą iš aplinkos.

Nepamirškite: jei viskas, ką jums sukelia svetimos pajamos, yra pavydas ir pagieža, galiu garantuoti ir užtikrinti, kad jūs patys niekada tiek neturėsite. Tai karmos bausmė už jūsų pyktį.