Užkalnis. Mes visi skaitome apie Siegel

„Vėl prirašė nesąmonių. Aš tai jo išvis neskaitau“, – rašo man geriausi mano skaitytojai, mano elitas, mano patys ištikimiausi fanai.

Aš juos pažįstu. Tai – ištikimiausia mano auditorija, jos grietinėlė, mano akių šviesa ir mano strėnų ugnis, kaip sakė apie nepilnametę Lolitą herojus, aprašytas Vladimiro Nabokovo.

Tie skaitytojai yra kaip tie mylimieji, kurie sako vienas kitam, kad nekenčia, tačiau jų visos mintys yra apie vienas kitą.

Didžiausi mano nekentėjai viską atmintinai žino apie mano namus, mano išsilavinimą, mano santykius, mano šunis, mano Angliją ir Ameriką, mano mitybą, mano darbus, mano laidas, mano knygas, mano tėvus, mano pavardę, mano mokyklą, mano psichoterapiją.

Ir jie visada sako, kad jiems neįdomu, neskaito, nesigilina, neseka, nenusileidžia iki mano lygio, neklauso, nežiūri – „tik antraštę pamačiau“.

Žinote, visai netyčia žurnalas po ranka kirpykloje papuolė.

Nepripažins, kad pirko, kad domėjosi ar kad gilinosi.

Ir lygiai taip pat yra visos istorijos apie Viktoriją Siegel ir jos buvusį partnerį, apie skyrybas, turto dalybas, apie vaikus ir pretenzijas, nuoskaudas ir išdavystes, žlugusias viltis ir sudaužytus likimus.

Tai – labiausiai skaitomos medžiagos, keliančios beprotišką susidomėjimą, ir kartu aršiausiai stumiamos iš pripažįstamo interesų lauko.

Apsimetama, kad tai nedomina. Dar daugiau – pliekiama žiniasklaida, kuri apie tai rašo: visi tie delfiai ir televizijos, žurnaliūgos ir sensacijų gaudytojai.

Žmonės greičiau pripažins nepatogius dalykus apie savo šlapinimosi sutrikimus, kojų nagų grybelį, prakaitavimą ar masturbaciją negu apie tai, kuo jie domisi ir kur yra nukreiptas jų smalsumo prožektorius.

Niekas juk nepasigirs, kad vakarais dairosi į kaimynų langus, kai tie pamiršta užsitraukti užuolaidas.

Kodėl taip? Ar čia yra tokia nacionalinė lietuviška liga?

Visai ne. Nacionalinė liga yra sakyti „čia tik Lietuvoje taip gali būti“, ir apie tą tautinės saviplakos tradiciją kada nors pakalbėsime atskirai, kai aiškinsiu nacionalinio mentaliteto gelmes ir klodus: šakotį, baltą mišrainę, tris nacionalines šventes kiekvienais metais, kapų lankymą tris dienas trylikoje skirtingų kapinių ir visa tai, kas mus daro lietuviais.

O štai domėjimasis svetimomis bėdomis ir konfliktais, silpnybėmis, nesėkmėmis ir nuotykiais yra senesnis negu pati žmonija.

„Turtuoliai irgi verkia“, buvo toks serialas kažkada: niekam nepatinka verkti, bet apie svetimas ašaras – labai įdomu, ypač, jei tos ašaros yra tokių žmonių, kurių gyvenimas yra ryškesnis už tavąjį.

Čia pat ir televizijos laidos apie skyrybas, kurios žiūrimos dar geriau negu reportažai apie vestuves.

Žiniasklaida kaltinama, kad blogos naujienos dominuoja, tačiau tai – veidmainiškas kaltinimas. Greitkelyje vairuotojai pristabdo pažiūrėti, kai įvyksta eismo nelaimė (didžiausi eismo kamščiai būna ne dėl uždarytų eismo juostų, o dėl smalsių žioplių, kurie nori paspoksoti į tai, kas įvyko), tačiau ar kada matėte, kad kas nors smalsautų, kaip puikiai vairuoja geri vairuotojai? Taigi, kad niekada.

Čia esama pirmykščio, mistiško tikėjimo, kad žiūrėdami į svetimą nelaimę, kančią ir gėdą, mes išvengėme savosios. Mums neatsitiks, nes kažkam jau atsitiko.

Stebėdami kito gyvenimą, mes lyg apsaugome savąjį: žmonės skaito ir knygas apie nuopolį, nuo Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“ iki autobiografinių Charles‘o Bukowskio klampojimų purve ir pūliuose, nes nori užsitikrinti, kad jiems tai neatsitiks.

Vaizduotės ir legendų herojai, nuo Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio iki Jėzaus Kristaus, atkenčia už mus ir išperka mūsų pačių nuodėmes. Todėl mums jie ir būna tokie įdomūs.

Tragiškas herojus neprivalo būti labai intelektualus ar išskirtinai apsiskaitęs: kančia sutaurina ir suteikia papildomą vertę, o charakterio išbandymai atstoja knygų išmintį.

Geras komedijų aktorius Volodymyras Zelenskis pakilo visuomenės sąmonėje į visai kitą lygį, kai jam teko siaubingas išbandymas tapti aršiai besiginančios didvyriškos tautos vadu per karą. Niekas neabejoja, kad po pergalės dėkinga tauta pasirinks kitą vadovą, ir tai bus nauja tragedija – taip būna visada.

Juk ir anglai nebenorėjo pergalės premjero Winstono Churchillio, kai buvo laimėtas Antrasis pasaulinis karas. W. Churchillis, beje, buvo gana prieštaringos reputacijos, nors ir žinomas, prieš tapdamas politiku buvo žurnalistas (parlamente irgi buvo laikomas antrarūšiu demagogu), o karjerą pasirinko pagal tai, kad nebuvo tikęs rimtam darbui – jo tėvo nuomone.

Gyvenimo dramų herojai neturi būti labai iškilūs, kad iš jų mokytumėmės. Tai, kas žiūrovo, skaitytojo ar klausytojo galvoje, reiškia žymiai daugiau negu aktorius scenoje.

Klauskite savęs, ką iš tos dramos galite išmokti ir pasisemti sau. Dažnai geriausios pamokos būna apie tai, kokiems gyvenime nereikia būti ir kaip neverta elgtis. Jei tai suprasite, ir, dar svarbiau, pradėsite taip ir elgtis, visi tie skaitymai apie žvaigdždutes ir lyrinių herojų kančios bus ne veltui.

Todėl niekada neklauskite, kodėl jums nuolatos „bruka istorijas“ (niekas nebruka, jums tik siūlo) apie Siegel ar kokį kitą veikėją, apie kurį jums knieti, bet gėda skaityti. Jokios gėdos čia nėra.

Klauskite savęs, ką iš tos dramos galite išmokti ir pasisemti sau. Dažnai geriausios pamokos būna apie tai, kokiems gyvenime nereikia būti ir kaip neverta elgtis. Jei tai suprasite, ir, dar svarbiau, pradėsite taip ir elgtis, visi tie skaitymai apie žvaigždutes ir lyrinių herojų kančios bus ne veltui.