Mokytojai paskutinį kartą buvo gerbiami tarpukario Lietuvoje. Kunigas, gydytojas ir mokytojas buvo trys labiausiai gerbiami žmonės kiekviename kaime. Paskui atėjo tarybų valdžia – stribai, komunistai, NKVD ir kiti gyvuliai, ir viskas pasikeitė. Mokytojas tapo sistemos patarnautoju, smegenų plovimo sanitaru vaikams pagal vadovėlius, kuriuos surašė metodininkai, neturintys gėdos ir moralės.
Bet niekas labiau neniekina mokytojų negu tie, kas turėtų juos labiausiai ginti. Vadinamoji kūrybinė inteligentija, kūrybinių sąjungų nariai, meninis ir kultūrinis Lietuvos isteblišmentas dešimtmečiais nustatinėjo arogantiškas paniekos nuotaikas. Aš juos kaltinu. Ne darbininkus, ne žemdirbius, ne inžinierius. Ne, būtent kūrybininkus.
Mokytojai visada tarp jų buvo laikomi pagalbiniu personalu. Universitetų inteligentija, profesūra ir kūrybininkai galvojo, kad visi tie vargetos mokyklų mokytojai tik per laimingą atsitiktinumą moka skaityti ir rašyti, ir per mažai ir per lengvai dirba.
Su vaikais yra ne darbas, su vaikais tik šiaip, vaikiškas užsiėmimas. Paskaito kažką iš knygučių, ir tiek.
Jiems per ilgos atostogos ir per mažai užimtų valandų, o kad kokius nors sąsiuvinius brauko namie, tai čia jų problema.
Kažkada vaikystėje, antroje klasėje, buvau priblokštas. Pamačiau, kaip bufete mokytojai, kurie man buvo autoritetai ir gigantai, kokiais juos įsivaizdavau tada, stovėjo bufeto eilėje dėl pamėlusių vištų, kurias vyniojo į šlykštų rudą popierių, ir vištų galvos ir kojos kyšojo į visas puses, ir mokytojai šiuos ubagiško gyvenimo trofėjus tempė į mokytojų kambarį.
Tuo pat metu aš mačiau tą kūrybinę inteligentiją, profesūrą ir priartintus dvarui kūrėjus, visokius aktorius ir režisierius (taip jau buvo, kad pats buvau iš šeimos, kuri buvo arti kūrybinio gėrio, ir mokiausi mokykloje, kurioje buvo daug menininkų atžalų), ir mačiau jų gyvenimą.
Lojali kūrybinė inteligentija vartėsi valstybiniuose užsakymuose, privilegijuotose poilsinėse, specialiose parduotuvėse, nemokamai gaudavo didžiulius butus ir namus su „kūrybinėmis dirbtuvėmis“, važinėdavo į užsienio keliones, kurios paprastiems žmonėms buvo neįsivaizduojamos, ir mokytojus laikė tik truputėlį aukštesnio lygio personalu negu valytojos, braukiusios mokyklos koridorius šlapiais skudurais.
Santechnikus ir elektrikus vadinamieji inteligentai labiau gerbdavo, nes jų reikėdavo, kad namuose būtų šilta ir šviesu. Mokytojai buvo ant paskutinio laiptelio.
Mokytojus labiausiai niekina tie, kas turėtų daugiausiai išmanyti ir gerbti tai, kad būtent mokytojai formuoja jaunimo smegenis ir sielas. Tai ne amatas, tai šventas užsiėmimas. Misija.
Kažkada, prieš daug metų, kai gyvenau ir dirbau Afrikoje, Ganoje (tai buvo mano pirmoji Afrikos šalis), labai stebėjausi tuo, kad vietinius gyventojus labiausiai engė ir niekino ne baltieji, ne buvę kolonistai, o patys juodaodžiai ganiečiai, esantys kitokioje socialinėje padėtyje.
Taip ir Lietuvoje mokytojus labiausiai skriaudžia tie, kas yra labai netoli jų pagal funkciją ir profesiją.
Nėra šlykštesnio charakterio žmogaus, negu prakutęs ir prie valdžios lovio priėjęs inteligentas. Panašiai oro bendrovių ir viešbučių darbuotojai žino, kad nieko nėra bjauresnio, negu turtingas arba prie valdžios priėjęs trečiojo pasaulio šiukšlinos ir alkanos šalies atstovas.
Jei norite matyti, kas sukūrė tą visą paniekos mokytojams atmosferą, pažiūrėkite į daugelį aktorių ar dailininkų – kaip jie elgiasi mokyklose su tais mokytojais, kurie moko jų vaikus. Kaip kalba su tais mokytojais. Kokia panieka yra jų veiduose ir balsuose – jiems mokytojai yra pagalbinis personalas, juodadarbiai.
Mūsų vadinamoji inteligentija yra supuvusi iki šaknų, arogantiška ir pikta. Siurbianti visokių projektų pinigus, ministerijų paramą, traukianti ant savęs antklodę ir lipantys kolegoms per galvas kiekvienu pasitaikiusiu momentu, vieni su kitais persirieję ir persipykę dėl valdiškų pinigų, vieni kitiems badantys peiliais į nugaras ir rezgantys intrigas, kad tik kažką išspaustų iš nelabai didelės valdiškų gėrybių krūvelės.
Dauguma seniai nieko nebesukuria (jei kuria, tai ne Lietuvoje, ir ne tie, kas ką nors nusunkia iš Lietuvos).
Dauguma tų vadinamųjų inteligentų lindi internetuose arba geria pigiuose baruose prie savo kūrybinių sąjungų ir loja vieni ant kitų, ant valdžios ir ant sėkmingų ir paramos neprašančių kūrėjų (na, tokių, kaip aš – bet aš nesu vienintelis, todėl čia nieko asmeniško).
Juos erzina internetas, televizija, spauda, ir jie labai geros nuomonės apie save. Jie mėgsta kalbėti apie kitus, kad kiti – ne elitas.
Piktiems inteligentams vis ką nors numeta. Tai kokį rekonstruotą ar naujai pastatytą muziejų, tai parodas, tai koncertus, tai teatrų finansavimą – taip nebūna, kad nieko nebūtų, ir visokių dalykų būna visai nemažai.
Kitiems biudžetiniams darbuotojams irgi pastato dalykų šen bei ten. Tai biblioteką, tai ligoninę, tai polikliniką, tai ugniagesių stotį, tai policijos pastatą, tai ką nors mokesčių inspektoriams ar „Sodrai“ – tai normalu ir gerai.
Aplinkkeliai yra teisinga ir gerai. Šito reikia. Tik mokytojams kažkodėl visada špyga taukuota. Mokykloms špyga taukuota. Jei reformos, tai tokios, nuo kurių jiems tik blogiau. Ir mokytojai dažniausiai tyli ir nieko nesako. Pastreikuoja šiek tiek, ir vėl bailiai grįžta į savo būdas, kaip ujami šunys ant lenciūgo.
Per visus nepriklausomybės laikus Lietuvoje pastatyta viena nauja valstybinė mokykla. Viena. Aš dažnai važinėju po mokyklas Lietuvoje, ir jos visos yra šalies vargo palikimas. Pustuštės arba tuščios.
Dažytos taip, kaip prieš keturiasdešimt metų, su senais langų rėmais, su tomis pačiomis sovietinio pavyzdžio durų rankenomis, kurių nekeičia todėl, kad o kam – veikia, ir gerai. Taip pat ir į mokytojus žiūrėjo, bent jau ligi šiol. Patinka, nepatinka – vaikščiojo į darbą ir vaikščios, kažką sužymės sąsiuviniuose, ir kažkokie žmonės išeis su atestatais. Kurių velnių jiems mokėti daugiau? Kam su jais žmoniškai elgtis? Niekur jie nesidės. Bus jiems gerai ir taip.
Taip į mokytojus žiūrėjo ligi šiol. Aš labai tikiuosi, kad dabar streikas užsitęs pakankamai, kad bent iš baimės valdžia pradės kažką daryti, nes kiekviena diena šitos situacijos sėkmingai kala vinis į šitų politikų karstą. Man patinka tas plaktukų, kalančių vinis, stuksenimas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.